Teisiniai franšizavimo aspektai Lietuvoje

Trečiadienis
2017-01-18
Lietuvoje susitarimai tarp franšizės sutarties šalių iš esmės yra grindžiami tarptautine praktika ir verslininkų gebėjimu susitarti dėl bendradarbiavimo.
 

Lietuvoje franšizavimo teisinius santykius reglamentuoja Lietuvos Respublikos civilinis kodeksas (toliau – Civilinis kodeksas), bet jame nerasite pateiktos išsamios franšizės sutarties sąvokos apibrėžties.

Kaip numatyta Civilinio kodekso 6.766 straipsnio 1 dalyje, franšizės sutartimi viena šalis (teisių turėtojas, franšizės davėjas) įsipareigoja už atlyginimą perduoti kitai šaliai (naudotojui, franšizės gavėjui) tam tikram terminui arba neterminuotai teisę verslo tikslais naudotis išimtinių teisių, priklausančių teisių turėtojui, visuma (teise į firmos vardą, prekių ar paslaugų ženklą, teise į saugomą komercinę (gamybinę) informaciją ir kt.), o kita šalis įsipareigoja už tai mokėti sutartyje nustatytą atlyginimą. To paties straipsnio 3 dalyje numatoma, kad franšizės sutarties šalimis gali būti tik įmonės (verslininkai).

Civiliniame kodekse franšizės sutartis nėra reglamentuojama kaip nuo kitų sutarčių rūšių besiskirianti sutartis. Tik keletas su franšize susijusių nuostatų yra imperatyvios (privalomos), o dėl visų kitų nuostatų sutarties šalys sprendžia savo nuožiūra.

Reikėtų atkreipti dėmesį į tam tikrus oficialius franšizės sutarčiai taikytinus reikalavimus. Visų pirma, franšizės sutartis turi būti sudaryta raštu. Jei šio reikalavimo nesilaikoma, sutartis tampa niekine. Be to, franšizės sutartimi gali būti remiamasi santykiuose su trečiosiomis šalimis tik tuo atveju, jei ji įregistruota Juridinių asmenų registre, t. y. norint apginti iš franšizės sutarties kylančias franšizės gavėjo teises nuo trečiosios šalies pažeidimų, ji turi būti įregistruota. Priešingu atveju, toks franšizės gavėjas nebus laikomas reikalavimus atitinkančiu ieškovu.

Civilinio kodekso 6.772 straipsnio 1 dalyje numatoma, kad franšizės sutarties šalys gali sutartyje numatyti tik tokias konkurenciją ribojančias sąlygas, kurių nedraudžia konkurencijos teisė. Taigi tiek franšizės davėjas, tiek jos gavėjas turi atsižvelgti į konkurencijos teisę ir įvertinti franšizės sutartyje numatytus apribojimus, kad būtų galima nustatyti, ar franšizės sutartis neriboja konkurencijos.

Viena iš pagrindinių Civilinio kodekso nuostatų, susijusių su franšizės davėjo įsipareigojimais – franšizės gavėjo teisė sudaryti sutartį naujam laikotarpiui, jei senosios sutarties galiojimo terminas yra pasibaigęs. Šia nuostata siekiama apsaugoti verslininkus, kurie investavo į verslo modelį, kūrė jį kaip savo verslą, rėmė konkretų prekių ženklą, nuo netikėtų nuostolių dėl vienašališko franšizės davėjo sprendimo. Be to, pratęsiant franšizės sutartį, jos sąlygos turi išlikti nepakitusios, t. y. naujos sąlygos turi apsaugoti franšizės gavėją taip pat, kaip ir ankstesnės sutarties nuostatos.

Lietuvoje pajamoms iš franšizės taikomas bendrasis 15 proc. pelno mokesčio tarifas.


Nuorodos:

  1. Malkin, I., Malkina, V. 2014. Franšizės davėjo verslas: pradžia.
  2. Malkin, I., Michailovska, V., Žilinskis, S. 2011. Franšizės įsigyjimas: greitkelis į verslo sėkmę.

Franšizavimo konsultantė

populiariausi forume