2017-01-18

Finansiniai veiklos modeliai

Finansiniai veiklos modeliai apima tipinio franšizės gavėjo ir davėjo investicijų, pajamų ir išlaidų prognozes bei prielaidas optimaliems franšizės davėjo verslo strateginiams sprendimams priimti.

Siekiant nuoseklumo, prisiminkime pirmuosius franšizės davėjo verslo sukūrimo algoritmo žingsnius: 1) verslo franšizabilumo įvertinimas, kurio metu nustatytas verslo, kurio pagrindu norima kurti franšizę, tinkamumo ir pasiruošimo tiražavimui laipsnis; 2) franšizės davėjo verslo vizijos ir misijos patvirtinimas, kurias konkrečiai apsibrėžus, galėsite sklandžiai ir sistemingai veikti bei stebėti, ar artėjate prie savo vizijos ir misijos, ar nuo jų tolstate; 3) aplinkos analizė, kurios metu įvertinti tiek vidiniai franšizės davėjo verslo, tiek išoriniai sektoriaus ir rinkos veiksniai, turintys įtakos verslo veiklai; 4) franšizės koncepcija, kuria aiškiai apibrėžtas franšizuojamo verslo prekės ženklas, juo ženklinama produkcija ir galutinio vartotojo parametrai. Metas pereiti prie finansinių rodiklių.

Kadangi franšizės gavėjo numatytos investicijų, sąnaudų, pajamų ir pelno prognozės sudaro pagrindą franšizės davėjo pajamoms ir išlaidoms apskaičiuoti, įprastai pradedama nuo tipinio franšizės gavėjo finansinio veiklos modelio parengimo. Abu finansinius modelius – tiek gavėjo, tiek davėjo – jungianti grandis yra franšizės mokesčiai, kuriuos gavėjas moka davėjui už jo teikiamas paslaugas.

Tipinio franšizės gavėjo finansinis veiklos modelis

Šis modelis yra orientuotas į franšizės pagrindu įkurto verslo finansines prognozes. Jis yra rengiamas remiantis kitų franšizuojamo verslo padalinių duomenimis. Apibūdinant franšizės gavėjo finansinį veiklos modelį, vartojamas žodis „tipinis“ neatsitiktinai. Tokiu būdu akcentuojama, kad šis modelis nėra pritaikytas konkrečiam atvejui, o yra universalus ir atspindintis bendrus kiekvieno franšizės tinklui priklausančio gavėjo finansinius veiklos aspektus. Dažniausiai apibrėžiami tokie aspektai:

  • Franšizės gavėjo investicijų į padalinio atidarymą įvertinimas (ilgalaikės investicinės išlaidos, apyvartinio kapitalo poreikis, likutinės investicijų vertės skaičiavimai laikotarpio pabaigoje);

  • Finansavimo šaltiniai (franšizės gavėjo kapitalo investicijos, subsidijos, paskolos ir jų grąžinimo grafikas, kiti finansavimo šaltiniai);

  • Gamybos, pardavimo ar paslaugų teikimo apimties prognozės (produktų ar paslaugų asortimentas, gamybos, pardavimo ar paslaugų teikimo pajėgumas, pajėgumą koreguojantys faktoriai);

  • Personalo prognozės (organizacinė struktūra, personalo poreikio planai, konkrečių pareigybių darbo užmokesčio kitimo planai);

  • Veiklos išlaidų prognozės (pardavimo savikaina, veiklos išlaidos, nepiniginės ir susigrąžinamos išlaidos, pradinis ir periodiniai franšizės mokesčiai bei kitos franšizės gavėjui mokamos sumos);

  • Pajamų prognozės (produktų ar paslaugų kainodara, produktų ar paslaugų pardavimo pajamos, kitos įplaukos);

  • Finansinių ataskaitų prognozės (pelno (nuostolio) ataskaita, balanso ataskaita, pinigų srautų ataskaita);

  • Finansinė analizė (jautrumo analizė – optimistinė, reali ir pesimistinė prognozės, lūžio taško apskaičiavimas, atsipirkimo laiko apskaičiavimas).

Franšizės davėjo finansinis veiklos modelis

Franšizės davėjo finansinis veiklos modelis yra orientuotas į franšizės davėjo verslo finansines prognozes. Iš esmės franšizės davėjo ir gavėjo finansinės veiklos modelių struktūros yra vienodos, tačiau franšizės davėjo modelyje atsiranda kai kurios tik jo verslui būdingos investicijų, išlaidų ir pajamų rūšys.

Franšizės davėjo verslas, kaip ir kiekvienas kitas verslas, yra neatsiejamas nuo investicijų. Nors franšizės tinklo plėtra reikalauja ženkliai mažiau investicijų nei, pavyzdžiui, nuosavų padalinių tinklo plėtra, tam tikras lėšų kiekis vis tiek yra būtinas. Investicijos į ilgalaikį materialųjį turtą priklauso nuo konkretaus franšizės davėjo verslo specifikos, o investicijos į nematerialųjį turtą franšizės davėjo verslo atveju gali būti kategorizuojamos taip:

  • Franšizuojamo verslo intelektinio kapitalo, kurio pagrindu yra kuriama franšizė, vertė.

  • Investicijos į franšizės ir franšizės tinklo palaikymo infrastruktūros sukūrimą (franšizės gavėjo veiklos vadovų, apmokymo programų ir kitų metodikų kūrimą, prekės ženklų apsaugą ir t. t.).

  • Investicijos į franšizės, franšizės tinklo palaikymo infrastruktūros ir verslo modelio tobulinimą (produktų ar paslaugų inovacijų kūrimo išlaidos, vadybos sistemų diegimas, naujų apmokymo programų kūrimas, veiklos vadovų tobulinimas, ryšių su klientų valdymo informacinės sistemos įdiegimas ir t. t.).

Franšizės davėjo einamąsias išlaidas galima suskirstyti į šias kategorijas:

  • Franšizės tinklo plėtros išlaidos, susijusios su franšizės prekės ženklo stiprinimu ir naujų franšizės gavėjų pritraukimu į tinklą;

  • Franšizės tinklo palaikymo infrastruktūros einamosios išlaidos, susijusios su franšizės davėjo organizacijos administracija, franšizės tinklo aptarnavimu ir franšizės tinklo vadyba.

Franšizės davėjas, numatęs, kiek paslaugų ir palaikymo teiks franšizės gavėjams, bei įvertinęs, kokia suma lėšų bus reikalinga pradinėms investicijoms ir apyvartiniam kapitalui, gali nustatyti konkrečius franšizės mokesčius. Pastebėtina, kad praktikoje pasitaiko nemažai franšizės mokesčių apskaičiavimo metodų.

Dažniausiai naudojami pradinio franšizės mokesčio apskaičiavimo metodai yra šie:

  • Išlaidų įvertinimo metodas. Pradinis franšizės mokestis yra apskaičiuojamas taip, kad padengtų franšizės davėjo išlaidas franšizei kurti (proporcingą jų dalį, tenkančią vienam gavėjui), franšizės davėjui pritraukti, franšizės gavėjui palaikyti iki padalinio veiklos pradžios, pradinius gavėjo ir jo darbuotojų apmokymų kaštus ir sugeneruotų pageidaujamą pelną. Tai dažniausiai pasitaikantis ir labiausiai rekomenduojamas franšizės mokesčių apskaičiavimo metodas.

  • Investicijų įvertinimo metodas. Pradinis franšizės mokestis yra susiejamas su franšizės gavėjo investicijų į naujo padalinio atidarymą apimtimi. Taikant tokį metodą, pradinis franšizės mokestis gali sudaryti nuo 10 iki 25 procentų nuo gavėjo investicijų į padalinio atidarymą sumos. Kuo didesnė yra investicijų suma, tuo mažesnis procentas yra taikomas.

Dažniausiai naudojami periodinio franšizės mokesčio apskaičiavimo metodai yra šie:

  • Išlaidų įvertinimo metodas. Periodinis franšizės mokestis yra apskaičiuojamas taip, kad padengtų vienam gavėjui tenkančią franšizės davėjo einamųjų išlaidų dalį ir sugeneruotų davėjui pageidaujamą pelną.

  • Pelningumo įvertinimo metodas. Periodinis franšizės mokestis yra susiejamas su franšizės gavėjo pelningumo prognozėmis. Taikant šį metodą, periodinis franšizės mokestis gali sudaryti nuo 20 iki 35 procentų nuo franšizės gavėjo pajamų pelningumo. Kuo mažesnis yra gavėjo pardavimų pelningumas, tuo mažesnis jo procentas turėtų būti paverčiamas periodiniu franšizės mokesčiu.

  • Investicijų grąžos įvertinimo metodas. Periodinis franšizės mokestis yra susiejamas su skirtumu tarp pageidaujamos franšizės gavėjo investicijų grąžos ir planuojamo jo pelno franšizės sutarties galiojimo laikotarpiu. Priklausomai nuo verslo srities, franšizės gavėjai gali tikėtis į franšizės padalinio atidarymą investuotų pinigų grąžos per 3–5 metus. Padalinę planuojamų investicijų sumą iš pageidaujamo investicijos grąžos periodo, gausime pageidaujamą franšizės gavėjo investicijų metinę grąžą. Lygindami ją su tipiniame franšizės gavėjo verslo plane apskaičiuotomis realiomis pelno prognozėmis, gausime skirtumą, kuris gali būti naudojamas periodiniams franšizės mokesčiams mokėti.

Atkreiptinas dėmesys į tai, kad franšizės tinklo plėtros pradžioje vidutiniai vieno gavėjo aptarnavimo kaštai bus didesni, o vidutinės pajamos iš vieno gavėjo mažesnės negu tolimesniuose jo plėtros etapuose. Taip pat atmintina, kad franšizės mokesčių mokėjimas neturėtų nepagrįstai ištęsti investicijų grąžos franšizės gavėjui periodo. Dažniausiai net ir sėkmingiausių franšizės davėjų investicijų atsipirkimo laikotarpis yra ilgesnis negu jo gavėjų: jei tipinis franšizės gavėjas tikisi, kad jo investicijos į verslo pradžią atsipirks per 3–5 metus, franšizės davėjai turėtų orientuotis į 5–8 metų arba net ilgesnį laikotarpį. Svarbiausia atminti, kad franšizės davėjo verslo didesnė siekiamybė yra ne einamojo pelno uždirbimas, o vertės didinimas ilgalaikėje perspektyvoje.

Kitas franšizės davėjo verslo sukūrimo algoritmo žingsnis – franšizės strategijos parengimas. Šiame žingsnyje konkretizuosite savo franšizės davėjo verslo veiksmų planą tiek ilguoju, tiek trumpuoju periodu.


Nuorodos:

  1. Malkin, I., Malkina, V. 2014. Franšizės davėjo verslas: pradžia.
  2. Malkin, I., Michailovska, V., Žilinskis, S. 2011. Franšizės įsigyjimas: greitkelis į verslo sėkmę.

Dalintis straipsniu

Rūta Jadzevičiūtė

Franšizavimo konsultantė
Parašyti autoriui