2018-02-02

Kuriate franšizę? Nepamirškite apsaugoti intelektinę nuosavybę

Juridinius franšizės aspektus aptariame su verslo teisės advokatų kontoros ILAW partnere, advokate Jurga Gradauskaite. Franšizės alfa ir omega teisininkės akimis.

– Ar Jūsų advokatų kontora yra tarp klientų turėjusi franšizės gavėjų ar davėjų? Galbūt dirbdami su jais įžvelgėte tam tikrus dėsningumus?

– Taip, tarp savo klientų turime tokių įmonių – esame atstovavę tiek franšizės gavėjus (pirkėjus), tiek ir franšizės davėjus (pardavėjus). Kiek tenka bendradarbiauti su jais, pastebime dvi tendencijas. Pirma, nemažai modelių, kuriuos Lietuvos verslininkai sukuria ir parduoda (bent mūsų kontoros praktikoje), dažnai yra susiję su novatorišku sprendimu, nauja idėja, unikalios sudėties produktu ar specifiniu IT sprendimu. Šiuos sprendimus lietuviai siūlo Vakarų Europos, Skandinavijos šalims, bet pasitaiko ir atvejų, kai jie skiriami pirkėjui iš rinkų, su kuriomis lietuvių verslininkų bendradarbiavimas dar nėra itin dažnas, pavyzdžiui, Kreta, Turkija ir kt. Antra, vietinių verslininkų perkamos franšizės labai dažnai yra „klasikinės“ ar, kitaip tariant, mažai novatoriškos. Tiesiog gaunama teisė naudoti prekės ženklą ir perimamas „pavykęs“ aptarnavimo modelis, sistema ar produktas maitinimo, kitų paslaugų teikimo ar mažmeninės prekybos srityse. Be to, dažniausiai franšizė perkama iš valstybių, su kuriomis Lietuvos verslas dirba nuo seno – Vakarų Europos, JAV rinkų.

– Franšizė – tai ir teisė naudotis prekės ženklu, ir technologijomis, ir visu „know how“. O kur slypi galimi pavojai? Apie ką reikėtų pagalvoti, renkantis franšizę?

– Žinoma, nemažai susitarimo nuostatų turės reikšmės, todėl labai atidžiai vertinkite kartu su franšize įgyjamas teises, taip pat ir būdus, kuriais Jums bus perduodamos žinios apie procesus. Tikrinkite, ar franšizės davėjo prekės ženklai yra tikrai registruoti, kokioje konkrečioje teritorijoje jie saugomi, kur Jums bus leidžiama veikti ir t. t. Patį faktą, kad Jums suteiktos teisės į tam tikrą intelektinę nuosavybę, galite registruoti oficialiuose registruose.

Vis dėlto, ypač svarstantiems, ar kurti savo verslą „nuo nulio“, ar įsigyti franšizę, norėčiau akcentuoti franšizės ypatumus. Verslo modelio perėmimas yra patogus, nes gaunate galimybę „sėti jau išpurentoje dirvoje“. Įsigiję franšizę naudosite, tikėtina, jau klientų atpažįstamą prekių ženklą, pasiteisinusius procesus ir produktus, bet franšizės davėjas savo perduodamą intelektinę nuosavybę, jos reputaciją, konkurencingumą, žinoma, saugos. Dėl to jis gali nustatyti daug veiklos taisyklių ir draudimų. Taigi jei norite kūrybos laisvės ir nepriklausomybės, turėkite omenyje, jog franšizės sutartis gali apriboti tam tikrus veiklos būdus. Ypač, jei bendradarbiausite su populiarios franšizės davėju, greičiausiai turėsite veikti pagal labai konkretų scenarijų. Gali būti, jog bus draudžiama su franšizės davėjo produktais kartu platinti ir kitus produktus. Galbūt turėsite paklusti „iš aukščiau nuleistai“ marketingo strategijai. Franšizės davėjas gali net labai detaliai reglamentuoti reikalavimus interjerui, samdomiems darbuotojams ir jų mokymams, klientų aptarnavimo tvarkai. Vadinasi, vietos interpretacijoms čia gali likti mažai. Beje, pasitraukti iš franšizės santykių gali būti ne visada paprasta, o nutraukus santykius, nekonkuravimo apribojimas gali drausti vykdyti konkuruojantį verslą.

– Lietuvoje atsiranda vis daugiau vietinių įmonių, kurios pačios parduoda franšizę. Verslo modelio pardavimas kaip ir nėra labai sudėtingas procesas, bet vis dėlto, juk parduodama verslo kopija. Kaip vertėtų elgtis?

– Franšizės sutarčiai ar jos tvirtinimui kažkokių ypatingų reikalavimų nėra. Dėl jų deramasi ir jos pasirašomos kaip ir kitos verslo sutartys, o tai, kas sutartyje neaptarta, reguliuojama pagal įstatymus (Lietuvoje franšizės sutartis reguliuoja LR civilinis kodeksas). Žinoma, franšizės atveju apgalvoti reikia labai daug dalykų, nes neretai perimamas visas verslo modelis.

Kai pradedate siūlyti franšizę pardavimui, turite pamąstyti ir apie įvairius nesėkmės scenarijus, todėl, visų pirma, labai svarbu tinkamai suformuluoti užduotį franšizės pirkėjui – sutartyje turėtų atsispindėti ne tik teisė už pinigus naudotis Jūsų sukurta intelektine nuosavybe, verslo modeliu, bet ir aktyviai, lojaliai siekti verslo sėkmės.

Jurga Gradauskaitė

Taip pat būtina aiškiai ir detaliai nustatyti kokybės standartus, pagal kuriuos turi veikti franšizės gavėjas. Jie gali būti skirtingi, nelygu, kokioje ūkio šakoje veikiate. Pavyzdžiui, privalu reglamentuoti, kokia turi būti receptūra ir kokia turi būti maistui naudojamų produktų kokybė bei higienos reikalavimai, arba scenarijai, kaip bus tvarkomasi su klientų nusiskundimais dėl aptarnavimo. Jei dirbsite su užsienio šalimis, kuriose tradicijos, kultūra ir verslo etika yra kitokios nei pas mus, geriau nebijoti detalių, smulkiai procesus aprašančių sutarčių. Taip apsaugosite savo franšizės reputaciją ir vertę, o galbūt ir franšizės gavėjo verslo sėkmę bei Jūsų gaunamą grąžą.

Be abejo, būtina ir kontroliuoti, kaip aukščiau minėtų reikalavimų yra laikomasi. Sutartyje būtina nurodyti, kaip techniškai gausite informaciją, kokie bus jos gavimo terminai, gal reikalinga numatyti ir teisę daryti patikrinimus, auditus. Reikia ir aiškių svertų drausminti franšizės gavėją, jei šis neteikia privalomų duomenų ar nesilaiko franšizės sutartyje išdėstytų reikalavimų kokybei. Tai gali būti baudos ar netgi galimybė nutraukti sutartį.

Atsiskaitymo sąlygos paprastai yra ta sutarties vieta, kurią verslininkai itin atidžiai tikrina, bet vis dėlto, reikėtų klausti savęs, ar Jums patogiau vienkartinė didelė įmoka, ar nuolat gaunamas „procentas“? O galbūt abiejų įmokos būdų kombinacija? Jei bus nuolatiniai mokėjimai, kaip juos skaičiuosite – nuo apyvartos ar pelno? Kaip sukontroliuosite, ar gaunate teisingą informaciją apie franšizės gavėjo verslo finansinę padėtį, ypač jei jis tolimoje užsienio šalyje, kurios biurokratinių niuansų ir naudojamų kalbų nesuprantate? Galbūt yra konkrečių reikalavimų franšizės gavėjo privalomoms atlikti investicijoms?

Ruošiantis sudaryti sutartį, verta pamąstyti ir apie jos nutraukimą. Kuo ilgiau dirbsite su franšizės gavėju, tuo sudėtingiau bus ją nutraukti, nes franšizės gavėjas bus investavęs nemažai lėšų, taip pat savo laiko ir energijos. Tačiau galimybė užbaigti verslo santykius būtina, ypač tokiais atvejais, kai franšizės gavėjas kenkia Jūsų verslo reputacijai, nuolat ir iš esmės nesilaiko kokybės standarto, nebendradarbiauja arba ilgą laiką veikia nuostolingai, tampa nemokus.

– O kaip elgtis tokio scenarijaus – nusipirko franšizę, perėmė technologijas, o po to atsisakė franšizės ir ėmė dirbti savo vardu – atveju?

– Kaip pavyzdį galėčiau pateikti Lietuvos Apeliacinio teismo nagrinėtą bylą, kai degalinių tinklo franšizę įgijusi įmonė, turėjusi teisę naudotis franšizės davėjo prekės ženklais ir sukurta sistema, ėmė vieną po kito keisti degalinių pavadinimus. Franšizės gavėjas teisme teigė neturintis pareigos naudoti vien tik franšizės davėjo prekės ženklų ir aiškino, jog sutartyje numatytas siekis plėsti degalinių tinklą nėra pareiga. Teismas tokios pozicijos nepalaikė ir nusprendė, kad degalinių pavadinimai buvo keičiami neteisėtai ir pripažino tai sutarties pažeidimu bei priteisė franšizės davėjui daugiau kaip 4 mln. litų nuostolių (negautų pajamų). Visgi, senųjų prekės ženklų grąžinti ant degalinių teismas neįpareigojo. Franšizės sutartis buvo jau pasibaigusi, o prekės ženklų sugrąžinimas būtų kainavęs dvigubai daugiau nei apskaičiuota nuostolių. Teismas vadovavosi taisykle, kad negalima reikalauti vykdyti įsipareigojimus, kai toks jų vykdymas būtų itin brangus ar komplikuotų juos turinčio vykdyti asmens padėtį.

Dar pridursiu apie atvejį, kai iš franšizės santykių pasitraukiama, o pervadintą ar panašų verslą franšizės gavėjas imasi vykdyti pats. Jei susiklostė tokia padėtis, galima svarstyti galimybę bylinėtis dėl nesąžiningos konkurencijos. Lietuvoje, o ir mūsų kontoros praktikoje, yra jau ne viena byla dėl darbo sutartį nutraukusio darbuotojo, kuris netrukus atsidarė nuosavą įmonę ir naudojasi visais buvusio darbdavio verslo organizavimo principais, įgytomis žiniomis, taip pat neretai aptarnauja ir buvusio darbdavio klientus bei dirba su jo tiekėjais. Panašiu principu galima reikšti pretenzijas ir nesąžiningam franšizės gavėjui, jei jis iš tiesų neteisėtai naudojasi svetimu įdirbiu. Jei konstatuojama, jog buvo konkuruojama nesąžiningai, galima reikalauti nuostolių atlyginimo – tai yra nesąžininga įmonė turėtų nukentėjusiajai grąžinti pelną, kuris buvo neteisėtai uždirbtas.

Kad tokių atvejų būtų mažiau ar su jais galima būtų lengviau tvarkytis, labai svarbu franšizės sutartyje numatyti ir tokį svarbų dalyką kaip komercinių paslapčių, konfidencialios informacijos apsauga. Aiškiai numatykite, kokia Jūsų atskleista informacija yra konfidenciali (receptūros, procedūros, programiniai kodai, verslo algoritmai, viešinimo modeliai, „know how“, tiekėjų, klientų sąrašai ir t. t.). Nepatingėkite detalizuoti viso to, kas svarbu šiam konkrečiam verslui ir kas verslui kuria vertę, pranašumą, išskirtinumą ir kaip ši informacija turi būti saugoma. Sutartimi šią vertingą informaciją reikėtų uždrausti naudoti bet kokiais kitais tikslais nei franšizės sutarties vykdymas, joje numatytų tikslų siekimas. Sutartys paprastai numato, jog konfidencialumo pareiga galioja net ir po to, kai franšizės sutartis jau yra pasibaigusi.

Nepamirškite ir nekonkuravimo įsipareigojimų. Logiškas būtų reikalavimas franšizės gavėjui neturėti konkuruojančių verslų, nenaudoti kitų prekės ženklų, bent kol veikia pagal franšizę. Taip pat galimi ir draudimai vykdyti tam tikrą veiklą ar ją vykdyti tam tikru būdu, tam tikroje teritorijoje, kai franšizės sutartis jau pasibaigė. Jog neprasilenktumėte su konkurencijos teisės reikalavimais, gerai apgalvokite šiuos ribojimus, jų trukmę, neformuluokite jų pernelyg plačiai. Galimybė teisėtai riboti konkuravimą priklausys nuo konkrečios rinkos ypatybių. Taip pat numatykite ir svarias baudas, kurios veiks ir kaip drausminanti prevencinė priemonė, ir kaip nuostolių kompensavimo mechanizmas. Antraip, jei teks bylinėtis, nuostolių dydį dėl konfidencialios informacijos panaudojimo ar konkuruojančios veiklos vykdymo gali būti sunku apskaičiuoti ir įrodyti teismui.

– Gyvenimas nestovi vietoje: įmonės savininkai parduoda akcijas naujiems šeimininkams, įmonę paveldi savininko vaikai arba franšizės pardavėjas bankrutuoja...

– Paprastai franšizė priklauso įmonei. Keičiantis įmonės akcijų nuosavybei, su franšize ir jos sudėtiniais elementais vyks lygiai tas pats, kas ir su bet kuriomis kitomis įmonės sutartimis ir turtu – sutartys toliau bus įmonei privalomos, o turtas išliks įmonės turtu. Taigi savaime įmonės akcijų savininko pasikeitimas (akcijų pardavimas, akcijų paveldėjimas) neturės įtakos franšizės gavėjo teisėms, nes santykiai sieja jį ir įmonę, o ne jį ir įmonės akcijų turėtojus. Pagal franšizę suteiktas intelektinės nuosavybės paketas išliks nepakitę.

Kai franšizės davėjui gresia ar yra inicijuojama bankroto procedūra, situacija prastesnė. Su likvidavimu galbūt nėra taip grėsminga, kadangi likvidavimo atveju franšizės davėjas nėra nemokus, o turtas (įskaitant franšizės teises, intelektinę nuosavybę) paskirstomas tarp akcininkų. Visgi pradinis poveikis franšizės gavėjui gali būti panašus. Tikriausiai žinote, kad bankrutuojančios įmonės turtas (įskaitant ir intelektinę nuosavybę) bus tvarkomas bankroto administratoriaus ir toks turtas gali būti išparduodamas siekiant padengti skolas. Nors galiausiai franšizės teises (ar teises į kitą intelektinę nuosavybę) gali įsigyti kita įmonė, su kuria įmanoma toliau bendradarbiauti, visgi pradinis tokios procedūros poveikis gali pasirodyti labai žalingas franšizės gavėjui. Tiesiog įsivaizduokite, kad netekote savo esminio verslo partnerio paramos.

Kaip tai paveiks franšizės gavėją, priklausys nuo to, kokia konkrečiai tai buvo franšizė, ką franšizės davėjas atlikdavo bendradarbiaudamas – gali nutrūkti prekių tiekimo grandinė, o alternatyvių šaltinių gali nebūti arba jų kainos bus gerokai aukštesnės. Gali nebebūti prieigos prie sistemų, kuriose registruojami verslui būtini procesai, kontaktai (priklausomai nuo verslo, franšizės davėjas gali teikti prieigą prie programinės įrangos, kuri būtina verslo aptarnavimui, nuo užsakymų teikimo iki apskaitos), taigi neteksite esminės verslui vykdyti reikalingos informacijos. Galbūt nebegalėsite vykdyti marketingo veiksmų, nes niekas nebeteiks ir nevykdys bendro marketingo plano, o franšizės sutartis draus jums tuo užsiimti savarankiškai. Gali nutrūkti mokymai, veiklos konsultacijos, aptarnavimo linijos, kurios būna centralizuotai teikiamos franšizės davėjo. Be to, pati prekės ženklo, kurį naudojate savo versle, reputacija dėl bankroto gali ženkliai nukentėti.

Kaip ir kitais atvejais versle, kai bankrutuoja svarbus partneris, tenka prisiimti tam tikrą riziką ir niekas nėra visiškai apsaugotas nuo neigiamo tokios situacijos poveikio. Pačioje franšizės sutartyje galima numatyti keletą pagalbinių instrumentų (tarkime, teisę staigiai lengvatinėmis sąlygomis „pasitraukti“ iš franšizės santykių), tačiau jie tikrai visapusiškai neapsaugos nuo verslo patiriamo „šoko“.

Idealu būtų nuolat išlikti budriam ir sekti franšizės davėjo padėtį. O ištikus tokiai kritinei situacijai, reikėtų apdairiai ir aktyviai veikti. Rekomenduotina, jei franšizės tinklas platesnis, palaikyti ryšius ir bendradarbiauti su kitais franšizės gavėjais, galima formuoti bendrą veiklos strategiją šioje sudėtingoje padėtyje. Galite svarstyti ir savarankiškai įsigyti administratoriaus išparduodamą bankrutuojančios įmonės turtą, kartu ir intelektinę nuosavybę, ir veikti jau kaip jos savininkas, o ne franšizės gavėjas.

– Dažnai franšizės pirkėjas ir pardavėjas yra skirtingose valstybėse, pavyzdžiui, Lietuvos bendrovė nori parduoti franšizę Estijoje arba perka franšizę iš kompanijos, įsikūrusios JAV. Kaip tuomet su teisine apsauga?

– Skirtingos kilmės valstybės yra daugiau taisyklė nei išimtis tarp franšizės santykių dalyvių ir dažniausiai tai, kad sutarties šalys yra iš skirtingų šalių, nėra problema. Svarbu sutartyje aiškiai nustatyti teismingumą (kurioje valstybėje spręsite ginčus) bei sutarčiai taikomą teisę (pagal kokios valstybės įstatymus spręsite ginčą). Sutarties laisvė leidžia tai pasirinkti visiškai laisvai, tačiau franšizės davėjas paprastai siūlys savo šalį ir jos teisę, nors dėl to galite derėtis.

Žinoma, visuomet bylinėtis savo šalyje patogiau. Jeigu sutarčiai taikoma užsienio teisė, teismingumas, nustatytas užsienio teismuose, tuomet ginčo atveju reikės samdyti užsienio advokatus, vertėjus, vykti į užsienio teismus, vadinasi, patirsite didesnius finansinius kaštus. Ir, aišku, ypač sudėtinga, kai partnerio valstybė, kur sprendžiamas ginčas, turi problemų su biurokratija ir korupcija. Tokiu atveju ginčui spręsti geriau rinktis kitą šalį.

Galite rinktis ginčą spręsti ne teisme, o arbitraže ir ne vienos iš sutarties šalių kilmės valstybėje, o išvis trečiojoje šalyje („pusiaukelėje“). Arbitražas verslui patogus dėl konfidencialumo (arbitražo sprendimai nėra vieši) ir greičio (ribota galimybė skųsti sprendimus „aukštesnei instancijai“), nors gali kainuoti brangiau ir procesas gali trukti ilgiau.

– Teko girdėti, kad prekės ženklą būtina registruoti visose rinkose, kur jį planuojama naudoti. Į ką, Jūsų manymu, svarbu atkreipti dėmesį?

– Iš tiesų, pramoninės intelektinės nuosavybės (prekės ženklų, dizainų, išradimų) apsaugai taikomas principas „saugoma ten, kur registruota“. Taigi, visiškai teisinga įžvalga – kur numatau vykdyti verslą, ten man pavojinga, kad konkurentas naudos tokį patį ar panašų ženklą. Vadinasi, ten turiu pasirūpinti registracija ir turiu tai padaryti anksčiau už konkurentą. Kuo plačiau pramoninės nuosavybės objektai bus registruojami, tuo platesnę apsaugą turės. Viskas priklauso nuo to, kokie mano plėtros planai ir kiek galiu investuoti (registruoti ir išlaikyti prekės ženklus, žinoma, kainuoja).

Registracijos sistemos leidžia pasirinkti skirtingus modelius. Pavyzdžiui, prekės ženklo registraciją, atliktą vienoje valstybėje, galima vėliau plėsti į kitą valstybę, pasinaudojant pasauline sistema, leidžiančia pateikti „išplėtimo“ prašymą savo vietiniam registratoriui (Lietuvoje tai – Valstybinis patentų biuras), arba galima, pateikiant vieną prašymą Europos Sąjungos institucijoms, siekti registracijos iš karto visoje Europos Sąjungoje, o ne kiekvienoje valstybėje atskirai.

Registracija, beje, svarbi pirmiausia franšizės davėjui. Jei tarkime, neturiu Lietuvoje ar ES mastu registruoto prekės ženklo, negaliu ir suteikti Lietuvoje teisių į jį pagal franšizės sutartį – tokio ženklo tiesiog nėra, niekas neturi išimtinių teisių spręsti dėl jo naudojimo. Franšizės gavėjui aktualu registruoti pačią aplinkybę, kad jam suteikta teisė naudoti intelektinę nuosavybę.

FranchiseINFO.lt

Dalintis straipsniu