2017-05-23

Franšizės įsigijimas negarantuoja verslo sėkmės

Žinomo restorano „Lizarran“ įkūrėjas Gediminas Jankus pasakoja apie franšizės pirkimą, restorano bankrotą ir išmoktas pamokas.

Apie savo restoraną svajojo seniai

Nors mintys apie nuosavo restorano atidarymą Gedimino galvoje sukosi nuo paauglystės, apie savo svajonės įgyvendinimą franšizės pagalba jis susimąstė tik prieš maždaug 5 metus.

„Kai įsidarbinau barmenu Vilniuje tik atsidariusiame „Vapiano“ restorane, apie „Vapiano“ franšizę kalbėjo visi. Norėjau ten dirbti – pasaulinio žinomumo franšizė man buvo kokybės ženklas“, – pasakojo G. Jankus.

Tuo metu Gediminui rūpėjo viskas – kodėl pirktos tokios brangios kaitlentės, kodėl žmonės iš užsienio atvažiuoja apmokyti restorano darbuotojų. Į visus šiuos klausimus jaunuolis rado atsakymus didelėje knygoje – franšizės davėjų sudarytame „know-how“ žinyne. Dar daugiau apie franšizės verslo modelį jis sužinojo pusę metų praleidęs „Illy“ kavos institute.

„Po to man nebekilo klausimo: „Franšizė gerai ar blogai?“. Atsakymas buvo vienas – žinoma gerai, nes jų nauda didžiulė: išlaikoma viena kokybė, standartai, greitai mokomasi, nėra vietos nereikalingoms interpretacijoms. Šis verslo modelis padeda išvengti nemažai klaidų. Be to, pasaulyje žinomas prekės ženklas – didžiulis pranašumas“, – savo pastebėjimais dalijosi pašnekovas.

Pasirinkimas tarp Ispanijos ir Amerikos nebuvo lengvas

Savo svajone atidaryti restoraną pasidalijęs su vienu dažnai „Vapiano“ restorane kavą gėrusiu klientu, G. Jankus išgirdo pasiūlymą: „Perkame Ispanijoje geriausio restorano franšizę!”.

Gediminas Jankus, buvusio Lizarran restorano įkūrėjas

„Kaip tik tuo metu vienas didžiųjų prekybos tinklų pradėjo pardavinėti ispaniškus maisto produktus ir jie buvo itin paklausūs. <...> Mums atrodė, kad ispaniška virtuvė Lietuvoje sparčiai išpopuliarės. Tačiau prašovėme. Lietuvos rinka nukrypo į amerikietiškąją virtuvę – burgerius.“

Nors tuo metu apie šį restoranų tinklą Gediminas nebuvo nieko girdėjęs, pasiūlymas sudomino. Juolab, kad sutapo jo ir būsimojo verslo partnerio požiūris į darbą, vyrai lengvai rado bendrą kalbą. Vėliau sekė bendros kelionės į Ispaniją, kur vyrai iš arčiau susipažino su „Lizarran“ restoranų veikla, patys išmoko gaminti ispaniškus užkandžius ir aptarnauti klientus. Po kiek laiko prie jų prisijungė ir trečias partneris.

Tuo pat metu lietuviai dairėsi ir į kitus franšizes pardavinėjančius viešojo maitinimo tinklus. Vyrai svarstė, ką rinktis – ispaniško ar amerikietiško tinklo franšizę. Visgi nugalėjo ispaniškasis, pakerėjęs savo atmosfera ir šurmuliu. Restoranuose jaučiamas spartus gyvenimo ritmas geriausiai atitiko G. Jankaus charakterį. Be to, partneriai neabejojo, kad ispaniškų užkandžių restoranas Vilniuje taps populiarus.

„Tuo metu Vilniuje veikė vos vienas ispaniškos virtuvės restoranas, bet jo kokybė mums kėlė abejonių. Kaip tik tuo metu vienas didžiųjų prekybos tinklų pradėjo pardavinėti ispaniškus maisto produktus ir jie buvo itin paklausūs. Be to, vis daugiau lietuvių pradėjo skraidyti į Ispaniją atostogauti. Mums atrodė, kad ispaniška virtuvė Lietuvoje sparčiai išpopuliarės. Tačiau prašovėme. Lietuvos rinka nukrypo į amerikietiškąją virtuvę – burgerius“, – apgailestavo buvęs restorano vadovas.

Ispaniškas mentalitetas trukdė efektyvioms deryboms

Derybos dėl franšizės įsigijimo prasidėjo 2012-tais ir užsitęsė pusę metų. Dar tiek užtruko ir pats įsigijimo procesas. G. Jankus atviras – bendradarbiaujant su niekur neskubančiais ispanais būtina apsišarvuoti kantrybe.

Verslo partneriai nuo pat pradžių nusprendė, kad įsigis „master“ franšizę. Pagal ją lietuviai įsipareigojo per dešimt metų atidaryti bent 5 restoranus visose Baltijos šalyse. Vyrai planavo, kad atidarys kelis restoranus savo jėgomis, o vėliau pardavinės subfranšizes – tai yra leis kitiems verslininkams naudotis teise atidaryti „Lizarran“ restoranus.

„Įsigyti franšizę vienam restoranui paprasta ir pigu. Tačiau Lietuvos rinka yra per maža. Siekiant tapti rimtu verslininku, būtina aprėpti didesnę teritoriją“, – savo sprendimą aiškino G. Jankus.

Įsigiję franšizę lietuviai gavo dvi storas knygas, kuriose restorano valdymas buvo aprašomas iki smulkmenų – nuo interjero detalių iki tiekimo koordinavimo, personalo išvaizdos ir aptarnavimo, išsamių patiekalų receptūrų. Tiesa, ispanų keliami reikalavimai franšizės gavėjams nebuvo itin griežti, labiau patariamojo pobūdžio.

Franšizės davėjai lietuviams netgi leido adaptuoti „Lizarran“ koncepciją ir vietoje šurmulingos tavernos įrengti šiek tiek ramesnį restoraną primenančią užkandinę.

Bankrotą lėmė brangios klaidos

Bene sunkiausiai pradedantiesiems verslininkams sekėsi ieškoti restoranui tinkamų patalpų. Apsispręsti, kurias pasirinkti padėjo iš Ispanijos atvykęs už tai atsakingas „Lizarran“ tinklo darbuotojas. Tiesa, net ir jis neįtarė, kad sėkmei koją pakiš restorano dydis ir išplanavimas.

Pagal franšizę veikęs Lizarran restoranas pasitraukė iš Lietuvos

„Dabar elgčiausi kitaip – vienu metu apie „Lizarran“ paskelbčiau visur, kur įmanoma, kad žmonės jį net sapnuotų.“

Sostinės Vilniaus gatvėje tiesiai prieš legendinį salotų barą „Mano guru“ įsikūręs „Lizarran“ užėmė patalpas per du aukštus, viena kurių – rūsyje. G. Jankaus tvirtinimu tai viena priežasčių, kodėl restoraną teko uždaryti.

„Prieš atidarydami restoraną atlikome tyrimą – lankėmės kituose restoranuose, stebėjome lankytojų srautus, tačiau nenumatėme, kad mūsų pasirinktos vietos dydis neatitiks poreikių, o sprendimas dalį restorano įrengti rūsyje nepasiteisins.

Pasirodo, lietuviai nemėgsta lipti į rūsį. Taigi, tų patalpų nuomos pinigai buvo tarsi išmetami į balą. Patalpų nuomos kaina, beje, tuo metu buvo viena didžiausių visame Vilniuje“, – pasakojo buvęs restorano vadovas.

Dėl pasirinktos restorano koncepcijos reikėjo, kad klientai būtų aptarnaujami greitai. Todėl buvo būtina samdyti nemažą būrį padavėjų ir virtuvėje dirbančių žmonių. G. Jankus neslepia – jų restorane dažnai trūkdavo.

Dar vieną klaidą lėmė tai, kad didžiąją dalį restorane tiekiamo maisto lietuviai privalėjo atsivežti iš Ispanijos. Kadangi restorane įrengtos sandėliavimo patalpos buvo mažos, nedideliais kiekiais maisto produktai iš Ispanijos turėjo keliauti dažnai.

Verslininkai tikėjosi, kad šią problemą išspręs atidarę dar vieną restoraną, su didelėmis sandėliavimo patalpomis. Tačiau tam reikėjo dar daugiau investicijų, apie kurias verslininkai nebuvo gerai pagalvoję. Be to, reikėjo dar daugiau investuoti į restorano vardo populiarinimą Lietuvoje. Franšizės davėjai čia lietuviams niekuo nepadėjo.

„Rinkodaros ir ryšių su visuomene paslaugos kainuoja daug. Tuo metu po truputį apie save skelbėme keliose žiniasklaidos priemonėse. Dabar elgčiausi kitaip – vienu metu apie „Lizarran“ paskelbčiau visur, kur įmanoma, kad žmonės jį net sapnuotų. Tuomet investicija būtų naudinga.

Mums reikėjo imti pavyzdį iš prekybos tinklo „Lidl“ ir iš karto vienu metu atidaryti kelis restoranus. „Lidl“ ilgai ruošėsi, kad galėtų vienu metu atidaryti visas savo parduotuves. Pasirinkus tokį variantą galima sutaupyti, nes išlaidos logistikai, rinkodarai, darbuotojų apmokymams vienam ar keliems restoranams būtų tos pačios. Todėl jei įsigijote „master“ franšizę, tikėkite ja ir iš karto „iškepkite“ kelis restoranus“, – patarė pašnekovas.

Paskutinis lašas – partnerio pasitraukimas

Buvęs restorano vadovas atviras – galutinį tašką „Lizarran“ istorijoje padėjo trečio partnerio pasitraukimas iš verslo.

„Per metus vilniečiai mus pamėgo. Vakarais restoranas ošdavo, sangrija liedavosi laisvai, suvalgomų užkandžių kiekiai stebino net ispanus. Pradėję viešinti, kad turime „master“ franšizę, buvome kviečiami ir į Estiją, Latviją. Tačiau pirkti franšizės iš mūsų dar niekas nenorėjo. Reikėjo tik šiek tiek daugiau laiko ir įdirbio.

Tačiau visus planus sugriovė trečio verslo partnerio pasitraukimas. Mums ne tik nebeužteko lėšų atidaryti antro restorano Vilniuje, bet ir pritrūko pinigų išlaikyti pirmajam. Nors apyvarta buvo didelė, išlaidos buvo dar didesnės. Trūko apie pusės milijono litų. Greitai rasti investitorių, kuris būtų pasiryžęs investuoti didelę pinigų sumą, nepavyko“, – pasakojo G. Jankus.

Pagal franšizę veikęs Lizarran restoranas pasitraukė iš Lietuvos

„Nesi blogas žmogus vien todėl, kad bankrutavai. Tu tik suklydai arba tau nepasisekė. Bet kuriuo atveju, turi žengti toliau.“

Franšizės davėjams žinia apie, rodos, sėkmingai veikiantį restoraną Vilniuje, buvo netikėta. „Lizarran“ atstovai netgi siūlėsi padėti lietuviams bandyti išsaugoti restoraną. Tačiau, anot G. Jankaus, svarbu laiku pasakyti „stop“.

„Jeigu matote, kad verslas nebėra pelningas, ir jaučiate, kad kažkas einasi ne taip, geriau laiku sustoti nei laukti kol dirbsite į visišką minusą. Be abejo, yra ir kitas pasirinkimas – didžiulė piniginė „injekcija“ bandant atgaivinti verslą. Tačiau tam būtina didelė pinigų suma. Investuoti truputį – neverta“, – patarimais dalijosi buvęs restorano vadovas.

Neįkainojama patirtis

„Galėjau investuoti į mokslus Harvarde, bet investavau į restorano verslą. Labai džiaugiuosi, kad tai padariau. Užmegzti kontaktai, įgytos žinios kaip valdyti verslą, bendras verslo suvokimas – turtas, kurį įgijau dėka „Lizarran“. Taip, pamoka kainavo labai daug streso ir finansų, tačiau buvo vertinga“, – tikino G. Jankus.

Pasak pašnekovo, labai svarbu įkritus į duobę, iš jos pakilti ir visam laikui nenuleisti rankų.

„Nesi blogas žmogus vien todėl, kad bankrutavai. Tu tik suklydai arba tau nepasisekė. Bet kuriuo atveju, turi žengti toliau. Negali sau leisti galvoti, kad nieko nebesugebi. Po „Lizarran“ bankroto man prireikė poros mėnesių išsikapstyti iš emocinės duobės, tačiau dabar viskas daug paprasčiau. Ir vien todėl, kad išmokau nebekartoti savo padarytų klaidų“, – sako legendinio „Vaidilos“ teatro erdvę atgaivinęs ir naujam gyvenimui prikėlęs G. Jankus.

Net ir sudeginęs pirmąjį blyną G. Jankus iki šiol žavisi franšizės verslo modeliu ir kitiems pataria jo nebijoti. Tačiau pašnekovas siūlo atkreipti dėmesį į kelis svarbius dalykus, kurie turėtų padėti išvengti jo padarytų klaidų:

Nemanykite, kad nusipirkus franšizę, daugiau pinigų investuoti jums nereikės. Iš anksto numatykite visas galimas išlaidas.

Jeigu franšizės pirkimo mokestis didelis, išsireikalaukite, kad už tuos pinigus gautumėte naudos. Vien dėl teisės naudotis garsiu vardu ir kelių apmokymų investuoti didelių pinigų nėra prasmės.

Išsireikalaukite, kad franšizės davėjai laikytųsi įsipareigojimų ir laiku suteiktų jums visą reikalingą informaciją ir paramą.

Pasidomėkite, kaip jūsų pasirinkto restorano tinklo franšizės gavėjams sekasi kitose Europos šalyse. Jeigu restorano vardas Lietuvoje mažai žinomas, pasiruoškite didelėms investicijoms – jums reikės įtikinti klientus, kad jie nori valgyti būtent pas jus.

Turėkite omenyje, kad jei restoranas populiarus vienoje šalyje, tai nebūtinai reiškia, kad jis „prigis“ ir Lietuvoje.

Prieš galutinai apsispręsdami, pagalvokite ar tikrai verta mokėti didelius pinigus už šią konkrečią franšizę. Galbūt už mažesnę kainą galima įsigyti kitą, labai panašią franšizę, kuri taip pat bus sėkminga.

Pašnekovą kalbino Ernesta Vinevičiūtė

Dalintis straipsniu

Ernesta Vinevičiūtė

Žurnalistė