Žvirblis rankoje ar erelis danguje?

Dainius Baltrušaitis
Dainius Baltrušaitis / Verslo psichologas
Ketvirtadienis
2017-09-21
Ar lietuviai verslūs? Ar franšizė kaip verslo modelis mums tinkamas? Apie tai kalbamės su verslo psichologu Dainiumi Baltrušaičiu.
 

– Tyrimai skelbia, kad apie savo verslą svajoja nemaža dalis tautiečių. Kas mus stabdo, kad imtumės konkrečių veiksmų ir, pavyzdžiui, įsigytume franšizę?

– Klausimas: „O kas, jeigu nepasiseks?“. Net ir franšizė nesuteikia šimtaprocentinės garantijos, kad tau pasiseks. Socialinė aplinka stipriai veikia mūsų sprendimus. Mums svarbu, ką apie mus pagalvos aplinkiniai, plačiąja šio žodžio prasme.

Olandų mokslininkas, psichologas Geertas Hofstede yra aprašęs perspektyvas kultūriniams skirtumams suprasti. Įvertinus lietuvius jo aprašomose skalėse, esame gan stiprūs kolektyvistai. O kolektyvistams kitų nuomonė yra ypatingai svarbi. Kolektyvistai nenori išsiskirti iš masės. Be jokios abejonės, prie to prisideda ir tai, kad mes ilgą laiką buvome taip auklėjami.

Turbūt daug apie mus pasako ir mūsų folkloras. Štai, pavyzdžiui, posakis: „geriau žvirblis rankoje negu erelis danguje“. Visi suprantame, kad erelis būtų gerai, bet pasitenkiname ir žvirbliu.

Pats franšizavimo sektorius, kitaip nei Amerikoje, kur bemaž kiekvienas bent sykį gyvenime pagalvoja apie franšizės įsigijimą, pas mus dar nėra stipriai išplėtotas, nėra įprastas reiškinys.

– Ar lietuviai – verslūs žmonės?

– Diskutuojant šia tema, visų pirma, reikėtų atsakyti į klausimą, ką mes vadiname versliu žmogumi. Ar verslus žmogus yra tas, kuris yra įkūręs įmonę, ar tas, kurio mąstysena yra versli? Man labiau norisi kalbėti ir galvoti apie antrąją perspektyvą. Verslus gali būti net ir nebūtinai įkūręs savo įmonę ar pradėjęs savo verslą. Verslus gali būti kasdien, net ir darydamas kitus darbus.

Man artimiausias verslaus žmogaus apibrėžimas yra pasiūlytas amerikiečio verslininko, investuotojo Babako Nivi. Jis sako, kad jeigu žmogus, kad ir ką bedarytų, kaskart galvoja kaip padaryti daugiau, geriau ir kokybiškiau, o negalėdamas to pasiekti ieško kitų būdų, imasi naujovių, jis yra verslus. Šio apibrėžimo šviesoje, man rodos, lietuviai dar turi daug ką nuveikti, kad būtų vadinami versliais žmonėmis.

– Kas mus labiausiai motyvuoja pradėti verslą – pinigai, nepriklausomybė, noras jaustis geresniu už kitus, nepasitenkinimas esama padėtimi, troškimas save realizuoti?

– Tokiems pokyčiams kaip darbo metimas ir savo verslo kūrimas žmonės ryžtasi, kai yra patenkinamos keturios psichologinės prielaidos, dar vadinamos Gleicherio formule.

Pirmoji prielaida imtis kažką keisti – nepasitenkinimas. Mus jis bene labiausiai motyvuoja ryžtis pokyčiams. Ir atvirkščiai – jeigu viskas gerai, mes nieko nekeisime. Netgi stengsimės statyti įvairiausius barjerus, kad tik esama situacija nepasikeistų. Beje, kai žmogus skundžiasi, tai nebūtinai reiškia, kad jis jaučia psichologinį nepasitenkinimą.

Kita prielaida – ateities matymas. Keičiasi tik tie, kurie žino, kur link keistis. Galbūt kartais ir pasvarstau, kad būtų smagu turėti savo verslą, bet ar tai ateitis, kurios išties noriu? Koks bus tas mano verslas? Kaip jis atrodys? Kaip prisidės prie socialinės gerovės? Kodėl žmogus turėtų pirkti tai, ką parduosiu? Ir kodėl mano produktas, paslauga bus geresnė nei teikiama jau esančių rinkos žaidėjų? Kaip atrodys ta diena, kai norėsis mesti savo verslą ir kas palaikys mane, kad tęsčiau? Ką ir kiek esu pasiruošęs paaukoti dėl savo verslo sėkmės? Aiškūs atsakymai į šiuos ir panašius klausimus, leidžia žmogui suprasti, kur link jis eina.

Pasitikėjimas arba tikėjimas savo jėgomis, tikėjimas, kad aš tai galiu – prielaida, dėl kurios, matyt, mes dažniausiai stringame. Ar tikiu, kad man pavyks padaryti tai, ką noriu? Kokie praeities sėkmės pavyzdžiai patvirtina, kad man pavyks? Iš kokių praeities klaidų jau pasimokiau? Kas padeda man jaustis tvirtesniu ir užtikrintu, kad man pavyks?

Kad ir kaip būtų banalu, bet paskutinė prielaida – žingsniai arba planas, kaip tai padarysiu. Nemažai žmonių, net tų, kurie atitinka visas kitas tris aukščiausiai išvardytas prielaidas, nesiima veiksmų, nežengia pirmo žingsnio, nes neturi aiškaus veiksmų plano.

Šias keturias prielaidas galima pavadinti vidine motyvacija, turinčia kryptį ir energiją. Jeigu šios prielaidos yra patenkinamos, žmogaus niekas nesustabdys. Jeigu ypatingai aiškiai išreikšta ateities prielaida, kraštutiniu atveju, kiti tokį žmogų gali laikyti kvailiu, utopistu ar avantiūristu. Tačiau labai gerai žinančiu, ko nori, ir tai darančiu.

– Ar yra būdų pasitikrinti ar aš esu pasiruošęs pradėti savo verslą? Juk turbūt ne visi žmonės yra gimę būti verslininkais?

– Žymus austrų dirigentas Herbertas von Karajan, paklaustas orkestro muzikantų, kada jiems įstoti groti, atsakė: „tuomet, kai jau nebegalėsite išbūti neįstoję“. Galbūt šis patarimas tinka ir tiems, kurie galvoja apie verslo pradžią?

– Pradėję verslą pagal franšizės verslo modelį, verslininkai įsipareigoja žaisti pagal franšizės davėjo taisykles. Ar jaučiamės patogiau, saugiau, tvirčiau, kai žaidžiame ne pagal savo, bet kitų sukurtas taisykles?

– Franšizė – dalinis sėkmės sprendimas, mat franšizės davėjas yra suinteresuotas, kad pasisektų. Tokiu būdu jis plečia savo verslą. Žvelgiant iš kitos pusės, klaidinga manyti, kad franšizė pati savaime garantuoja verslo sėkmę, net jei ir gauname visas instrukcijas. Bet visa tai, ką duoda franšizės davėjas, išties stipriai palengvina verslininko kelią, ypač tai svarbu pradedantiesiems.

Man rodos, šis verslo modelis mums yra priimtinas ir ta prasme, kad prisijungi prie jau egzistuojančios komandos. Tai nėra verslas nuo nulio. O mums kolektyvistams jaustis komandos dalimi – labai svarbu. Šia prasme franšizė yra pranašesnė už nuosavą verslą.

– Jeigu jau kartą verslas nepasisekė, kaip pamiršti nesėkmę ir judėti pirmyn?

– Nesu tikras, kad nesėkmę galima pamiršti. Tačiau iš jos tikrai galima pasimokyti.

Visgi didžiausia problema yra ne ta, kad trūksta įkvėpimo ar paskatos kažką pradėti, bet užsispyrimo stoka pabaigti tai, ko ėmeisi. Ir tai pastebima kiekviename darbe, gyvenimo reiškinyje, ne tik versle. Todėl beveik kiekvieno žmogaus gyvenime apstu pradėtų ir numestų į šalį darbų, pavyzdžiui, nepabaigta rašyti knyga, mesti užsienio kalbos užsiėmimai ir panašiai.

Mano nuomone, pradedant verslą svarbiausi yra du dalykai: idėja, kuri „veža“ tave ir kuri yra naudinga visuomenei, tai yra pirkėjui ar vartotojui, ir užsispyrimas įgyvendinti, kad ir kas benutiktų, savo užmojus taip gerai, kad pats sau galėtum parašyti 9,5 balo iš dešimties.

Nesėkmė – šių dviejų prielaidų pasitikrinimas. Tam, kad galėtum keisti ir tobulinti savo verslą, parduodamą produktą, paslaugas ir, galų gale, svarbiausia save. Sprendimas imtis verslo, žengti pirmąjį žingsnį yra labai svarbus, tačiau ne ką mažiau svarbu įsisąmoninti, kad kelyje į sėkmę bus daug paslydimų ir klystkelių.

Labai dažnai galvodami apie pokyčius, apie tai, ko trokšta, žmonės mato tik tai, ką jie iš to gaus, nesvarbu ar tai būtų verslas, ar tobulos kūno linijos. Tačiau sėkmė labiau priklauso ne nuo to, ko tu nori, bet nuo to, ką esi dėl jos pasiruošęs paaukoti ir sumokėti.

– Vadinasi, vaikiškos dainos žodžiai: „Tik svarbu labai norėti, pasistengti ir tikėti“ teisingi net ir kalbant apie verslo sėkmę.

– Be jokios abejonės taip ir su ypatingu akcentu į vidurinį žodį „pasistengti“. Norint, kad verslas sektųsi, reikia pasiruošti ir daug bei protingai dirbti.

Pašnekovą kalbino Ernesta Vinevičiūtė


populiariausi forume