Ir tarptautinio leidinio franšizė reikalauja išmonės

„Pasaulis 2018“
Trečiadienis
2018-02-21
Žurnalų versle, kitaip nei laikraščių, globalizacija veikia jau seniai, tad ir užsienio leidėjų franšizės Lietuvoje – įprasta.
 

Tarp tarptautinės franšizės pagrindu Lietuvoje veikiančių žurnalų rikiuojasi visa eilė tokių žinomų leidinių, kaip „L‘Officiel“, „National Geographic“, „Computer Bild“, „Auto Bild“, „Cosmopolitan“, kuris buvo vienas pirmųjų tokios praktikos pavyzdžių Lietuvoje, taip pat ir vietinio leidėjo „Verslo žinios“ anksčiau leistas žurnalas „Iliustruotasis mokslas“, tebeleidžiama „Iliustruotoji istorija“ bei daugelis kitų.

Bet šįkart ne apie juos. Šįkart apie bendrovės „Naujienų centras“, dviejų franšizių – „TopGear“ ir „Pasaulis 2018“ – gavėjos, veiklą, apie kurią pasakoja leidėjas Ovidijus Lukošius.

Su užsienio leidėjais bendradarbiaujama dvejopai

„Šiuo metu esame dviejų užsienio leidėjų partneriai – tai britų BBC ir „The Economist“. Su jais bendradarbiaujame dviem skirtingais verslo modeliais – franšizės ir sindikacijos sutarčių pagrindu, – pažymi bendrovės „Naujienų centras“ vadovas. – Bendradarbiaudami su BBC jau septintus metus pagal franšizę Lietuvoje leidžiame „TopGear“. Su „The Economist“ šiuo metu turime tris sutartis. Viena iš jų yra franšizės sutartis dėl kartą metuose leidžiamo žurnalo „Pasaulis 2018“. O dėl IQ ir „IQ Life“ žurnalų esame pasirašę sindikacijos sutartis.

Franšizių atvejais be leidinio turinio gauname ir prekės ženklą, patarimus, dizainą ir stiliaus taisykles, koks tas dizainas turėtų būti, kartais lankomės bendrose konferencijose. Skirtingi leidėjai taiko skirtingas metodikas. Pavyzdžiui, „The Economist“ yra nustatęs maksimalaus vietinio turinio kiekį – tai yra konkretų procentą, kiek lietuviškajame „Pasaulis 2018“ – anksčiau ir mūsų leistame „Intelligent Life“ – gali būti mūsų redakcijoje sukurto turinio. „TopGear“ atveju tokio apribojimo nėra – patys galime spręsti, kiek publikuosime lietuviško turinio. Kontroliuojama tik tai, ar tavo kurtas turinys atitinka jų turinio koncepciją. Skirtumų yra ir su nuotraukų bei iliustracijų gavimu. Kitaip nei „TopGear“ atveju, „The Economist“ straipsniams vaizdinę medžiagą turime pirkti atskirai, nes jie vaizdinio turinio patys nekuria, perka iš agentūrų. Kalbant apie mokestinius veiklos pagal franšizę įsipareigojimus, jie yra dvejopi – arba tėra fiksuotas ir periodiškai mokamas mokestis, arba mokestis mokamas priklausomai nuo reklamos ir pardavimų. Pastaruoju atveju, jeigu savo pardavimais nepasieki nustatytos ribos, moki fiksuotą mokestį. Jeigu nustatytą ribą peržengi, moki ir tam tikrą sėkmės mokestį.

Bendradarbiaujant sindikacijos sutarties pagrindu, tarptautinio vardo neįgyji, gauni tik turinį, kurį gali panaudoti savo leidinyje vietine kalba. Tokiu būdu mes perkame turinį iš „The Economist“ ir jį publikuojame savo IQ ir „IQ Life“ leidiniuose. Esame sutarę, kad IQ žurnale, internetiniame portale ir mobiliojoje programėlėje perpublikuojame keturis verstinius straipsnius iš „The Economist“, „IQ Life“ atveju – tris straipsnius iš „The Economist“ leidžiamo gyvenimo būdo žurnalo „1843“. Bet IQ ir „IQ Life“ yra mūsų prekės ženklai.

Turime sindikacijos sutartį ir su nuomonių turinio portalu Project-syndicate.org. Jis surenka įvairių pasaulinio garso ekspertų ir politikų komentarus ir juos pardavinėja.

Beje, spalio mėnesį įsigijome ir Alfa.lt portalą. Šis irgi turi sindikacijos sutartį – perkame tam tikrą kiekį straipsnių iš CNN ir turime teisę juos perpublikuoti.“

Franšizes turėjo ir Latvijos bei Estijos rinkoms

O. Lukošius užsimena, kad veiklos pagal franšizę patirties turi ne tik Lietuvoje, bet ir kitose Baltijos šalyse. Latvijoje ir Estijoje leistas „TopGear“ ir „Intelligent Life“ visgi nepasiteisino ir jų leidyba buvo nutraukta.

„Latvijos ir Estijos rinkos labai mažos. Vien gyventojų skaičiumi jos yra mažesnės nei Lietuva, o dar reikia atimti ir kur kas didesnę rusakalbių dalį, – pasitraukimo iš kitų Baltijos šalių priežastis vardija O. Lukošius. – Latvijoje jie sudaro turbūt apie 40 procentų visos šalies gyventojų, Estijoje apie trečdalį. Lietuvoje situacija yra palankesnė – tautinės mažumos čia yra sėkmingai integruotos, daugelis kalba lietuviškai. Jei ne visi, tai bent jau mūsų tikslinė auditorija. Tad kalbinio barjero čia kaip ir nėra. O Latvijoje ir Estijoje teko stipriai konkuruoti su rusų kalba leidžiamu „TopGear“. Turinio, resursų, galimybių prasme jie buvo labai konkurencingi. Prieš visas sankcijas rusiškasis „TopGear“ buvo netgi storesnis už britiškąjį. Todėl nieko stebėtino, kad dažnas estas ir latvis, mokantis rusų kalbą, pasirinkdavo ne vietinę, o rusiškąją žurnalo versiją. Ši galbūt yra atvežama ir į Lietuvą, bet neturi tokios paklausos.

Panašios priežastys lėmė ir „Intelligent Life“ pasitraukimą iš Latvijos ir Estijos rinkų. Lietuvoje su „Intelligent Life“ buvo kitaip. Su šiuo vardu čia veikėme gana sėkmingai, bet nusprendėme tokio pat pobūdžio žurnalą plėtoti su savo pačių prekės ženklu. Dėl to, partneriams „Intelligent Life“ pakeitus į „1843“, susikoncentravome į „IQ Life“ plėtrą.“

Su iššūkiais Lietuvoje tvarkosi sėkmingiau

Nepaisant to, kad Lietuva išvengia kitakalbių problemos, spaudai, atrodytų, nemenką grėsmę turėtų kelti tokie demografiniai iššūkiai, kaip tautos senėjimas ir emigracija. „Daugelis leidinių, labiausiai laikraščiai, išties, vykstant šiems procesams, praranda didelę dalį auditorijos. Mūsų atveju priešingai – auditorija netgi didėja. Ypač pastebime didėjantį IQ ir „IQ Life“ skaitomumą. Labiausiai tai, mano manymu, susiję su Vilniaus didėjimu, mat 70 procentų mūsų skaitytojų sudaro būtent vilniečiai – jauni ir išsilavinę. Mūsų turinys yra modernus, liberalus, kalbame apie žmogaus teises, globalizaciją, Europos Sąjungą, NATO ir kitas aktualijas. Apie tai, ką jaunimas stipriai palaiko. IQ ir „IQ Life“, viena vertus, yra analitinio turinio, bet kartu ir ganėtinai pozityvaus. Priešingai nei, pavyzdžiui, vietinis žurnalas „Valstybė“. Jo auditorija prasideda ten, kur baigiasi mūsų – daugiausiai orientuojasi į nusivylusius regiono gyventojus. Nieko keisto, kad ir turinio tonas „Valstybėje“ yra atitinkamas – ganėtinai niūrus, kartais netgi piktas ar tiesiog liūdnas.

„TopGear“ auditorija – dar specifiškesnė. Nors tai yra žurnalas apie automobilius, „TopGear“ nėra gidas, kaip pasikeisti akumuliatorių ar kaip pasiruošti žiemai. „TopGear“ yra daugiau apie tai, ką įdomaus galima nuveikti su automobiliu, kaip patirti emocijas. Ten yra daugiau apie svajonių automobilius negu naudojamus kasdienybėje. Mes, žinoma, šiek tiek adaptuojame turinį prie lietuviškų realijų. Taip, mes testuojame „Porsche“ Lietuvoje, bet to nedarome su „McLaren“ ar „Lamborghini“ automobiliais, mat paprasčiausiai čia jų niekas nepardavinėja. Jeigu „TopGear“ pats savaime yra žurnalas apie super automobilius, mes labiau esame žurnalas apie automobilius. Bet palaikyti specifinę nuotaiką mes labai stengiamės, kadangi, mano manymu, skaitytojas tikisi ne adaptacijos, jis tikisi kokybe britiškajam prilygstančio turinio.

Siekdami užtikrinti tokį turinį, bendradarbiavome ir su kitais to paties tarptautinio vardo naudotojais. Buvo atvejų, kai keitėmės tarpusavyje turiniu su „TopGear“ leidėjais Lenkijoje. Tačiau toks bendradarbiavimas dėl kalbos barjero ne visada yra sklandus. Netgi, pavyzdžiui, su Estija keistis turiniu yra sudėtinga. Vertimų biurai dažnai nėra pajėgūs išversti žurnalų tekstų. Čia svarbu ne tik sausai išversti, svarbu ir išlaikyti stilistiką, „pagauti“ tinkamą nuotaiką, ypač, jei kalbame apie „TopGear“ ir jo specifinį humorą. Dėl to daugelis mūsų vertėjų yra nuolatiniai, tie, su kuriais bendradarbiaujame dešimtį metų“, – pasakoja bendrovės „Naujienų centras“ vadovas.

Skaitmeninė transformacija ant leidėjų pečių

Įdomu tai, jog tarptautinių leidinių franšizės, anot O. Lukošiaus, prieš dešimtmetį buvo brangesnės nei dabar. Tai, jo įsitikinimu, lemia pasaulinė viso leidybos verslo transformacija: tiražai mažėja, vis daugiau turinio leidėjai adaptuoja virtualiai erdvei, pasitelkiami skirtingi kanalai. Panašu, kad visa tai provokuoja agresyvesnes nei bet kada anksčiau leidėjų tarpusavio lenktynes: tik tie, kurie spėja žengti koja kojon su technologijomis, atsiriekia didžiąją rinkos pyrago dalį.

Pašnekovas tik patvirtina, kad leidėjų prisitaikymas prie šių laikų skaitytojo poreikių – būtina egzistencinė sąlyga. „Tam dabar ir skiriame didžiausias pastangas – sprendimų, kaip labai gerą ir kokybišką turinį, kurį mes kuriame žurnalams, efektyviai išnaudoti elektroninėje erdvėje, paieškai. Ta linkme juda visi leidėjai. Pavyzdžiui, „TopGear“ vadovaujasi požiūriu, jog iš vieno pasivažinėjimo automobiliu be straipsnio žurnalui galima sukurti aštuonis šalutinius produktus skirtingoms platformoms –portalui, mobiliajai programėlei, socialinėms medijoms. Skirtingos platformos turi skirtingas galimybes, kartu ir skirtingas auditorijas. Iš vienos pusės – tai galimybė pasiekti didesnį ir įvairesnį skaitytojų ratą, iš kitos pusės – tai labai didelis triukšmas, nes tu ne vienas taip elgiesi. Bet kuriuo atveju, kuo toliau, tuo, manau, gebėjimas suvaldyti būtent daugiakanalę komunikaciją vis stipriau lems redakcijų konkurencingumą“, – apibendrina O. Lukošius.


Franšizavimo konsultantė

populiariausi forume