Franšizė buvo vienintelis pasirinkimas

Vaida Zibalytė / „Menar“ mokyklų Lietuvoje ir Latvijoje įkūrėja
Trečiadienis
2018-07-25
Skaičiavimo mintinai vadinamuoju abakusu sistema ilgą laiką buvo nustumta į šoną. Visgi abakusas yra puiki smegenų ir protinių gebėjimų lavinimo priemonė.
 

Taip teigia vaikų intelekto lavinimo mokyklas, veikiančias pagal „Menar Mental Arithmetic“ metodiką, Lietuvoje ir Latvijoje įkūrusi Vaida Zibalytė.

Kuo išskirtinė metodika

V. Zibalytė pasakoja, kad jos vadovaujamose „Menar“ mokyklose 5–15 metų vaikai, kitaip negu daugelyje neformaliojo ugdymo įstaigų, yra mokomi ne muzikos, šokio, dailės ar kitų menų, bet greito ir tikslaus skaičiavimo mintinai technikos. Čia vaikai dirba su specialiu Tolimųjų Rytų kilmės instrumentu, vadinamuoju abakusu (galbūt dar prisimenate iš 1980–90 metų laikų rusišką abakusą, truputėlį kitokį, bet irgi anksčiau mokyklose naudotą skaičiuoti).

Pašnekovė atkreipia dėmesį, kad žurnalas „Forbes“ abakusą netgi buvo nominavęs antruoju pagal reikšmę įtaisu, padariusiu įtaką žmonijos civilizacijai, nes prieš abakusą apskritai nebuvo jokių skaitliukų, žmonės viską skaičiuodavo ant pirštų. Pati abakuso kilmė yra be galo sena, siekianti tūkstančius metų atgal. Tačiau skaičiavimo juo metodika franšizuota ne taip ir seniai – tuomet, kai pradėta skaičiavimą abakusu „perkelti“ į vizualizaciją. Būtent vizualizacijos įgalino neįtikėtinai greitai mintinai atlikti tuos pačius aritmetinius skaičiavimus, specifiškai judinant tam tikrus pirštus. Taip lyg rankose būtų laikomi abakuso skaitliukai.

Franšizės paieškos

Pirmoji pašnekovės pažintis su „Menar Mental Arithmetic“ metodika buvo kelionės metu Turkijoje. Susižavėjusi greito skaičiavimo mintinai technika, V. Zibalytė pradėjo aktyviai domėtis, kaip ir kur būtų galima ją įsigyti. Radusi tik pavienius paaiškinimus, kaip panaudojus abakusą atlikti vieną ar kitą skaičiavimą, ji suprato, kad bandymas savarankiškai sukurti metodiką kainuos labai daug pastangų ir investicijų. Dėl to buvo priimtas sprendimas įsigyti šios metodikos franšizę.

„Visų pirma, pradėjome dairytis į didžiausias metodikos savininkes Taivane, Japonijoje ir Indijoje. Sukontaktavome su jomis visomis, bet jų siūlomos franšizės sąlygos kardinaliai skyrėsi nuo siūlomų Turkijoje. Palyginti smulkūs franšizės davėjai Turkijoje pasirodė kur kas lankstesni. Jiems tiesiog buvo įdomi plėtra, jie nevykdė labai didelės kontrolės, buvo linkę derėtis, kitaip nei didžiosios mokyklos, kur viskas buvo grindžiama „take it or leave it“ principu. Tad nors buvęs negatyvus Turkijos įvaizdis mūsų visuomenėje šiek tiek gąsdino, tačiau po ilgų svarstymų nusprendėme, kad mažesnė struktūra mums yra artimesnė“, – atskleidė V. Zibalytė.

Priduria ji ir tai, kad franšizės beieškant, buvo susidurta su problema, jog Lietuvos rinka vien tik dėl savo dydžio kai kuriems franšizės davėjams nėra patraukli plėtrai, kadangi išlaidos franšizės adaptacijai pareikalautų per didelių investicijų.

Derybos ir adaptacija

Sprendimo bendradarbiauti su franšizės davėjais iš Turkijos pašnekovė tvirtina nesigailinti. Esą tarpusavio komunikacija vyksta sklandžiai, labai operatyviai, nuolat siekiama metodiką tobulinti, atsižvelgiama į šalies kontekstą.

„Tai, ką mes įsigijome, buvo, sakykime, sausa metodika, kurią, visų pirma, reikėjo pritaikyti mūsų švietimo sistemai, nes visgi pas mus ji yra šiek tiek kitokia nei Rytų Azijos šalyse. Ten, jei yra vaikams nurodyta, kokio rezultato siekti, jie jo ir siekia. Pas mus yra kitaip: jeigu siekti rezultato nėra įdomu, jo nustojama siekti. Įtikinome franšizės davėjus, kad dėl šių skirtumų būtina metodiką papildyti žaidimais, animacija, įvairiomis rungtimis ir pan. Tad su jų sutikimu programą, kurios trukmė yra 2,5 metų, pratęsėme iki 3 metų“, – dėsto V. Zibalytė.

Žinoma, yra dalykų, kurie yra griežtai diktuojami franšizės davėjo. Pavyzdžiui, tai, kad klasė turi būti ne mažesnio negu 20 kv. metrų ploto; tai, jog, jei tokia mokykla yra vienintelė mieste, būtina centrinė lokacija; arba – higieniniai reikalavimai. Pasak pašnekovės, patalpos kiekvieną kartą yra vertinamos, franšizės davėjai komentuoja, ar jos išties yra tinkamos. Ypatingai griežtos politikos yra laikomasi dėl mokytojų, kurie gali dėstyti pagal „Menar“ programą. „Mūsų mokyklose gali dirbti tik sertifikatus turintys mokytojai. Jie dalyvauja specialiuose apmokymuose, paskui laiko egzaminą, įgyja kvalifikaciją. Tik praėję tai, gali dėstyti“, – teigia pašnekovė ir atvirauja, kad tai padaryti nėra taip lengva, kaip gali pasirodyti. Mokytojų, galinčių dirbti su išskirtine „Menar“ metodika, stygių ji įvardija kaip didžiausią šiuo metu galvos skausmą.

Atsargus startas

V. Zibalytė prisimena, kad pirmosios „Menar“ akademijos startas Lietuvoje buvo labai atsargus. „Pirmiausia veiklą pradėjome Vilniuje, 2013 metų sausį, vos po maždaug trijų mėnesių nuo franšizės sutarties pasirašymo. Tačiau, kaip ir daugeliui verslo naujokų, taip ir mums, verslo pradžia nebuvo lengva – be trukdžių neapsiėjome. Tvarkėme vienas patalpas, suremontavome jas, bet galiausiai nepavyko gauti leidimų jose vykdyti veiklą. Teko labai greitai kraustytis į kitas patalpas, priverstinai staigiai daryti pakeitimus. Džiaugiuosi, kad bent iš franšizės davėjo nejautėme spaudimo, jie reagavo ganėtinai supratingai ir svarbiausia – operatyviai. Nors, tiesa, labai daug pagalbos iš jų pradžioje nesulaukėme. Galbūt dėl to, kad startavome labai atsargiai – vos su 40 vaikų, kai šiandien jų turime jau apie tūkstantį. Tačiau dar tais pačiais metais pasirašėme kelias naujas „Menar“ franšizės sutartis (šios franšizės teisės yra įgyjamos miestui, todėl kaskart žengiant į naują miestą sutartis pasirašoma iš naujo) ir atidarėme „Menar“ akademijas Kaune ir Klaipėdoje. Tuomet sulaukėme ir franšizės davėjų vizito“, – sako ji.

Paklausta apie investicijų šaltinį, pašnekovė sako, kad Vilniuje išsivertė savo jėgomis, tačiau akademijos Kaune ir Klaipėdoje jau buvo atidarytos su INVEGOS pagalba, pasinaudojus „Verslumo skatinimo programa (VSF2)“ ir INVEGOS garantija.

Po kelerių metų nauja „Menar“ akademija atvėrė duris ir Šiauliuose. Taip pat buvo bandyta metodiką taikyti Panevėžyje, bet ten ji nepasiteisino.

Planai ateičiai

Šiuo metu, anot V. Zibalytės, artimiausias siekis yra geriau įsitvirtinti Latvijoje, kur jau veikia pirmoji „Menar“ akademija. Kol kas ji veikia tik Rygoje, tačiau, jeigu ši pasiteisins, toliau, pašnekovės teigimu, plėtra galėtų būti planuojama Jūrmaloje, mat iš ten yra gaunama nemažai užklausų.

„Turime viziją regione tapti kokybiškiausia neformalaus ugdymo mokykla. Norime užtikrinti, kad bet kuris atėjęs mokytis pas mus galėtų pasiekti maksimalų rezultatą. Juolab, kad ši sistema gali būti taikoma visiems: net ir senjorams ar specialiųjų poreikių turintiems žmonėms. Smegenis reikia lygiai taip pat treniruoti, kaip ir visą kūną. Kai jau matome, kad mūsų kūno formos keičiasi, suprantame, kad atėjo metas eiti į sporto salę ir geriausia tai daryti reguliariai. Kad reikia treniruoti smegenis, žmonės kažkodėl pamiršta“, – pažymi ji.


©Menar
Franšizavimo konsultantė