Franšizė – tiems, kurie nenori rizikuoti

– Atrodo, kad Vilniaus senamiestyje knibžda franšizės būdu atidarytų kavinių. Ar tai reiškia, kad pagaliau Lietuvoje įsitvirtino šis verslo modelis?

– Tuo laiku, kai įkūrėme Franšizės centrą, Lietuvoje veikė devynios franšizės. Dabar šis skaičius yra išaugęs bent dešimt kartų. Tačiau jis vis tiek dar labai mažas lyginant net ir su kaimyninėmis šalimis. Dauguma franšizių telkiasi Vilniuje, tačiau kituose šalies miestuose, kur žmonių perkamoji galia yra maža, jų visai nėra arba veikia vos viena kita.

Pastaruoju metu kas mėnesį sulaukiame iki trisdešimties žmonių, besidominčių franšizės verslo modeliu, skambučių. Dažniausiai skambina norintys pirkti franšizę, tačiau pasitaiko ir tokių, kurie norėtų parduoti savo franšizę. Skambintojams rūpi, kas galėtų padėti sukurti franšizės infrastruktūrą, iš ko pirkti paslaugas.

Sulaukiame nemažai klausimų iš turistams imlių regionų, pavyzdžiui, Neringos. Ten verslininkai jau suprato, kad užsienio turistai valgyti eina į tas kavines, kurių vardas jiems yra žinomas. Visgi įsigilinę į tai, kiek reikės investicijų, norint nusipirkti žinomo vardo franšizę, į tai, kad reikės laikytis finansinės drausmės, kokybės standartų ir reikalavimų, verslininkai dažnai išsigąsta. Daugumai atrodo, kad patogiau viską daryti pagal save nesilaikant taisyklių. Pasakysiu atvirai – Lietuvoje franšizės verslo modelis nėra populiarus.

– Kodėl?

– Viena priežasčių – teisinis reglamentavimas. Franšizės apibrėžimas LR Civiliniame kodekse jau seniai nebeatitinka dabartinių laikų. Politikai, kurie turėtų būti atsakingi už šią verslo sritį, net nesupranta, kas yra franšizė. Visos mūsų centro pastangos įrodyti, kad šis verslo modelis gali būti naudingas ne tik pavieniams versliems žmonėms, bet ir valstybei, nedavė jokių rezultatų.

Pavyzdžiui, Jungtinėse Amerikos Valstijose į atsargą išėjusiems kariams, kurie dar yra pakankamai jauni ir gali integruotis į darbo rinką, yra skiriama daugybė franšizių, į kurias jie gali investuoti ir taip pradėti savo verslą. Tokiu būdu jie sumažina naštą valstybei – gali save išlaikyti ir kuria pridėtinę vertę. Lietuvoje šia praktika buvo susidomėjusi Krašto apsaugos ministerija, tačiau nieko konkretaus padaryti nepavyko.

Franšizės verslo modelio plėtrą Lietuvoje stabdo ir kai kurie keisti teisiniai sprendimai. Pavyzdžiui, reikalavimas privalomai registruoti franšizės sutartį ir jos kopiją palikti Registrų centre. Esant teisiniams ginčams tarp franšizės davėjo ir gavėjo, jie nagrinėjami kaip dviejų įmonių nesutarimai sutartiniu pagrindu ir neatsižvelgiama, kad tai specifinis verslo modelis ir kitokie verslo santykiai.

Dėl šių priežasčių nemaža dalis didesnių kompanijų savo franšizes registruoja ne Lietuvoje, o kitose Europos Sąjungos šalyse, kur yra sukurta puiki teisinė bazė franšizės būdu veikiančiam verslui, kur iškilę ginčai nagrinėjami greičiau, pigiau ir paprasčiau. Yra nemažai problemų, kurias reikia spręsti, norint, kad šis verslo modelis taptų patrauklesnis ir priimtinesnis, o valstybė neprarastų galimų įplaukų.

Be abejo, mūsų šalies maža rinka bei maži pinigų srautai taip pat lemia, kad franšizės verslo modelis nėra populiarus. Investicijos, kurių reikalauja užsienio įmonių franšizės davėjai, lietuviams dažnai yra tiesiog per didelės.

– Ar Lietuvos rinka patraukli užsienio investuotojams?

– Mažėjant žmonių skaičiui, traukiasi ir mūsų rinka. Todėl mes nebe tokie įdomūs kitiems. Užsienio įmonėms esame problema – tokiam nedideliam skaičiui gyventojų reikia daryti vertimus, adaptacijas.

Kaimyninė Latvija ir Estija taip pat nėra didelės šalys, tačiau, atrodo, kad ten franšizės verslo modelis yra labiau paplitęs.

Estijoje visai kita situacija. Ten jaučiama didelė Suomijos įtaka. Suomijoje veikiančios franšizės Estijoje atsirado labai natūraliai. Latvija daugiau užsienio įmonių dėmesio sulaukė vien dėl to, kad yra tarp Lietuvos ir Estijos – pusiaukelėje.

Franšizės ypač gerai vystosi kaimyninėje Lenkijoje. Viena priežasčių – didelė rinka. Tačiau prie to stipriai prisidėjo ir pakeista šalies teisinė bazė. Ji dabar verslui labai palanki. Tol, kol Lietuvoje verslo sąlygų gerinimas ir naujų verslo modelių diegimas netaps valdžios prioritetu, tol kažin ar galime tikėtis, kad Lietuvoje daugės franšizių pagrindu veikiančių įmonių.

– Kaip sekasi lietuviams parduoti savo verslo franšizes užsienio šalyse?

– Kada verslininkai pradeda svarstyti galimybę parduoti savo franšizę? Kai turi gerą verslo modelį, jam sekasi, bet nepakanka lėšų ar resursų plėstis. Tuomet yra paprasčiau už tam tikrą mokestį perleisti savo idėją. Bet Lietuvoje sėkmingai plėstis sunku. Dar sunkiau išsiplėsti į užsienio rinkas. Savo studentams visada pateikiu pavyzdį – pašokti žemėje ir mėnulyje – ne tas pats. Nors pastangų bus įdėta tiek pat, šuolis mėnulyje bus aukštesnis. Tas pats galioja ir kalbant apie verslą. Plėstis visada yra lengviau tiems, kurie užauga didelėse rinkose.

– Kada visgi verta pradėti verslą pagal franšizės modelį?

– Tada, kai turi pinigų ir noro kažko imtis, tačiau neturi konkrečios savo idėjos. Vien noro atidaryti, tarkime, kavinę, nepakanka. Tam, kad sukurtumėte gerus receptus, žinomą vardą – reikia laiko. Jeigu jo neturite ar nenorite tuo užsiimti, franšizė – teisingas pasirinkimas. Pirkdamas franšizę žmogus gauna paruoštą, veikiantį ir patikrintą verslo modelį.

Tinkamai investavus ir teisingai dirbant, toks verslo modelis gali atnešti naudos. Taip, pelno marža gali būti mažesnė negu tuo atveju, jei viską kurtumėte vieni patys nuo nulio, tačiau rizika, kad nepasiseks, taip pat yra žymiai mažesnė. Jei nenorite rizikuoti, tada verta rinktis franšizės verslo modelį.

Tačiau franšizė nelygu franšizei. Didesnėms gamybinėms, maisto, paslaugų franšizėms reikalingos didelės investicijos, bet yra ir daugybė labai paprastų franšizių, kurios kainuoja vos kelis šimtus eurų. Pavyzdžiui, Alleno Carro metodas, kaip mesti rūkyti. Nusipirkus tokią franšizę, gauni visą medžiaga, kurią gali oficialiai naudoti vesdamas specialius seminarus.

Tiesa, Lietuvoje tokių franšizių veikia dar labai mažai. Mums trūksta pasitikėjimo, o užsienyje žinomi vardai dažnai mums nieko nereiškia. Todėl plėsti franšizės veiklą nėra prasmės nei motininėms įmonėms, nei norintiems įsigyti franšizę – viešinimo kaštai gali būti pernelyg dideli.

– Kurios verslo sritys yra perspektyviausios norint dirbti pagal franšizės modelį?

– Geriausias būdas tai sužinoti – nuvažiuoti bent į vieną didelę franšizės parodą. Visada dominuoja paslaugų srities franšizės. Gamybinių franšizių siūloma gerokai mažiau. Man pačiam įdomios JAV itin populiarios individualios šeiminės franšizės, kai, pavyzdžiui, pardavinėjami naminiai sausainiai ar rankų darbo mezginiai. Tačiau ne visos jos gali pritapti Lietuvoje. Visgi visada galima rizikuoti bandant pritaikyti originalų ir niekam nematytą verslo modelį savo šalyje ir taip pat patirti sėkmę.

Pastebiu, kad Lietuvoje pastaruoju metu padaugėjo mažesnių, specializuotų įmonių, norinčiųjų parduoti savo franšizę ir pasidalinti savo sukaupta patirtimi, pavyzdžiui, sporto klubų, specialių treniruočių kūrėjų.

– Kaip išsirinkti tinkamą franšizę?

– Versle, kaip ir gyvenime ieškant antrosios pusės, – turi tikti, sutapti daug dalykų, santykiai turi būti įdomūs, turintys perspektyvą. Ten, kur labiausiai traukia, ten, kur galėsi geriausiai save realizuoti – štai pagrindiniai pasirinkimo kriterijai. Be to, kiekvienas perkantis franšizę turi įvertinti visas galimas rizikas.

– Ar lietuviai – verslūs žmonės?

– Manau, kad taip. Pažiūrėkite, kiek lietuvių sukuria sėkmingą verslą užsienyje. Lietuvoje sekasi sunkiau, bet dėl to galime kaltinti nepalankias verslo sąlygas, pastaruoju metu išopėjusią žmogiškųjų išteklių trūkumo problemą.

Franšizių verslo modelio plėtrą stabdo ir mūsų verslo nuostatos. Lietuviai nenori dalintis pelnu. Nemaža dalis žmonių mąsto: „O kodėl aš turėčiau pirkti vardą su visu verslo modeliu? Ką aš nemokėsiu išvirti cepelinų? Išvirsiu ir visi pirks!”. Tačiau pirkėjų nėra. Tada bandoma pagudrauti, kopijuoti žinomus ir populiarius prekės ženklus. Bet tai pasiteisina tik labai retais atvejais.

Pašnekovą kalbino Ernesta Vinevičiūtė