Artūras Zuokas: nuo „McDonald‘s“ iki „Wheelys“

„Pirmą sykį su franšize susidūriau dar mokydamasis antrame Vilniaus universiteto kurse, – pasakoja A. Zuokas. – Lietuva tuomet dar buvo alkana bet kokių dalykų iš Vakarų, o „McDonald‘s“ atrodė kaip vakarietiško gyvenimo gūsis. Ėmiau ir parašiau jiems siūlydamas atidaryti restoraną savo turimose patalpose. Bet, kai gavau visą paketą dokumentų ir perskaičiau, kad, norėdamas įkurti „McDonald‘s“ restoraną Vilniuje, turėsiu sumokėti nuo 100 iki 150 tūkst. dolerių, buvau kiek nustebęs. Taip, iki tol buvau kažką girdėjęs apie tokį verslo modelį kaip franšizė, tačiau tuometinėje Lietuvoje sumokėti apvalią sumą ir po to pačiam kepti bulvytes fri atrodė mažų mažiausiai keista.

„McDonald‘s“ siūloma man franšizė tuomet puikiai veikė toje pačioje Amerikoje ir Europoje. Dabar ir Lietuvoje ji jau neatrodo kaip kažkas nesuprantamo, nors „McDonald‘s“ plėtros planai Lietuvoje susiklostė ne taip, kaip buvo planuota. Kiek man žinoma, pavyzdžiui, Lenkijoje „McDonald‘s“ franšizę nusipirkti ir savo restoraną atsidaryti galėjo praktiškai bet kuris reikalavimus atitinkantis verslininkas, o Lietuvoje visus restoranus valdo ir plėtrą vykdo tik vienas franšizės gavėjas.

Be to, „McDonald‘s“ franšizei sėkmingai veikti reikalinga atitinkama infrastruktūra. Juk franšizės davėjas paprastai kelia aukštus reikalavimus produktams, rekomenduoja tinkamus tiekėjus, įrangą. To meto Lietuvoje viso to tiesiog nebuvo, o atsivežti iš toliau būtų buvę per brangu. Todėl po tam tikrų diskusijų toks verslo variantas atkrito ir mes perėjome prie kitos bendradarbiavimo formos, – prisimena A. Zuokas. – Mūsų – patalpos, investicijos į jų rekonstrukciją, kompanijos „McDonald‘s“ – techninis projektas, techninė statybų priežiūra, investicijos į įrangą ir baldus. „McDonald‘s“ ir valdė šį restoraną, kuris Vilniaus centre buvo atidarytas 1996-asiais. Mes tapome pasyviais šio verslo partneriais, gaunančiais sutartą procentą nuo apyvartos. Vėliau, pasikeitus konjunktūrai, savo dalį įmonėje pardaviau“, – baigia verslininkas.

Į Lietuvą atvedė italus

Beveik tuo pat metu kaip ir su „McDonald‘s“ A. Zuokas pradėjo derybas ir su italų drabužių gamintoju „Benetton“, valdančiu „United Colors of Benetton“ prekės ženklą. „Kodėl pasirinkome būtent juos? – perklausia A. Zuokas. – Visų pirma, jie buvo aktyvūs, antra, ilgą laiką Lietuvoje neturėjo vieno brand‘o ženklų, kurie ryžtųsi atidaryti savo firmines parduotuves. Be to, sužavėjo pačios įmonės koncepcija – toks šeimyninis, bet globalus verslas. O kur dar šokiruojančios Oliviero Toscani fotografijos, panaudotos „United Colors of Benetton“ reklaminei kampanijai.“

„Susitarti su italais pavyko greitai ir ženkliai lengviau nei įsivaizdavome, – kalba verslininkas. – Turėjome tinkamas tam patalpas, sutikome su sąlygomis ir Vilniuje, ten, kur dabar Muitinės departamento patalpos, duris atvėrė pirmoji „United Colors of Benetton“ parduotuvė. Nuo tada pradėjome plėstis po Lietuvą, net buvome atidarę parduotuvę Estijoje.“

A. Zuoko nuomone, „United Colors of Benetton“ franšizės sąlygos buvo gana lengvos. „Nemokame jokių periodinių mokesčių nuo apyvartos. Tiesiog pagal franšizės sutartį vykdome tuos reikalavimus, kuriuos jie kelia (parduotuvė, parduotuvės plotas, atsinaujinimas pagal tam tikrą grafiką, įrangos įsigijimas, be abejo, bendras pozicionavimas, reklama ir kita), tačiau visa kita vyksta partnerystės būdu. Mes tikrai patenkinti šia franšize, toks verslo modelis mums priimtinas ir geras. Be to, „Benetton“ ir pats jau yra investavęs Lietuvoje. Italai valdo vienos parduotuvės patalpas Vilniuje. Jose veikia vietinio operatoriaus prižiūrima „United Colors of Benetton“ parduotuvė.“

„Su „Benetton“ dirbame iki šiol, nors dabar Lietuvoje jis turi ne vieną, o visus tris franšizės gavėjus: Vilniuje – du, Kaune – vieną, kuris dirba dar Palangoje ir Klaipėdoje. Visi jie veikia pagal panašų modelį. Beje, „Benetton“ protingai žiūri į konkurenciją tarp franšizės gavėjų vienoje šalyje, – teigia A. Zuokas. – Italai skatina, kad vienoje valstybėje nebūtų vieno franšizės gavėjo, kad tarp jų egzistuotų konkurencija. Būtent konkurencija, bet ne siekis žūtbūt sužlugdyti konkurentą. Juk tuomet konkuravimas neduotų jokios naudos, o tik kirstų paties „Benetton“ prestižui. Todėl italų mados koncernas šį procesą kontroliuoja. Naujos parduotuvės neatidarysi stichiškai. Būtinas franšizės davėjo įvertinimas, priežiūra. „Benetton“ įvertina rinkos dydį, kiek ir kokiose vietose gali būti parduotuvių, kiek šios vietos prestižinės. Jei italai mato, kad rinkoje reikia dar vienos parduotuvės, klausia čia dirbančių savo franšizės gavėjų „Kuris iš jūsų nori steigti naują prekybos tašką?“ Tik tuomet apsiėmusiam suteikiama teisė. Plėtra vyksta tik tokiu būdu.“

Su dar viena franšize A. Zuokui teko susidurti visai neseniai. Šį kartą – kaip konsultantui. Pernai metais viena viešoji įstaiga pabandė Lietuvoje vystyti švedų startuolio „Wheelys“, į kurį investavo amerikiečių investicinis fondas, idėją ir nusipirko iš jo dešimt kavinių ant ratų. „Wheelys“ ratuota kavinė – tai ant elektrinio dviračio važiuoklės sumontuotas kavos aparatas, dujinė viryklė, šaldytuvas, franšizės davėjo tiekiama kava ir puodeliai. Šį įranga buvo nuomojama jauniems žmonėms, norintiems užsiimti verslu. „Projektas buvo vykdomas pernai, sekėsi gana vidutiniškai. Svarbiausias kliuvinys – biurokratiniai dalykai: sunkumai su apskaita, leidimais, reguliavimo problemos ir t. t. Paaiškėjo, kad dauguma šių dalykų skirtingai reglamentuojami skirtingose savivaldybėse. Be to, pasirodo, valdininkams užkliuvo ir „Wheelys“ idėjos esmė. Tai, kad tu gali prekiauti judėdamas – ryte vienoje, per pietus kitoje, o vakare – dar kitoje vietoje. Be to, sezonas Lietuvoje labai trumpas. Dėl visų paminėtų priežasčių ši graži idėja, skirta labiau jaunimo verslumo skatinimui, neįsisuko taip, kaip norėtųsi“, – pasakoja A. Zuokas.

Franšizės pliusai ir minusai

A. Zuoko nuomone, franšizė – tai tikrai saugus variantas pradėti verslą nuo nulio, neturint žinių ir patirties. Franšizės davėjas tau perduoda verslo modelį – išbandytą, su iš anksto nurodytomis klaidomis, kurias gali padaryti, ir būdais, kaip jų išvengti. Tu nerizikuoji taip stipriai, kiek rizikuotum su savo idėja. Be to, mokaisi, kaupi neįkainojamą patirtį. Ir dar, priklausomai nuo franšizės davėjo, gali tikėtis iš jo apmokymų, gerų atsiskaitymo sąlygų ar netgi finansavimo. Tokia verslo forma itin gera ir kompanijoms – franšizės davėjoms, norinčioms greitai išplėtoti savo verslą, bet neturinčioms pakankamai kapitalo.

Tiesa, A. Zuokas įžvelgia ir verslų, siūlančių franšizę, minusų. „Tenka daug keliauti, – sako verslininkas. – Daugelyje oro uostų, ypač postsovietinės erdvės, „Duty free“ parduotuves valdo „Heinemann“ tinklas. Kai noriu parvežti dukrai lauktuvių iš kelionės ir užeinu į „Heinemann“, nejučiomis kyla minčių kreiptis į Europos Komisiją, kad ši imtųsi kokių nors priemonių prieš tokį karaliavimą Europos oro uostuose. Kur bebūtum, visur tas pats. Tą patį „Toblerone“ ar „Snickers“ gali nupirkti bet kur. Manau, kad tai tikrai labai blogai, nes dingsta bet koks unikalumas ir savitumas, konkrečios vietos išskirtinumas. Taip daroma didelė žala šalies identitetui. Vilniaus oro uostas irgi yra pasirinkęs „Heinemann“, tačiau šalia jo veikia ir nedidelės vietinės parduotuvės, kur ir man kaip lietuviui įdomu, ir svečias gali rasti kai ką lietuviško, išskirtinio. Todėl šiandien, jei galiu, perku ne tinklams priklausančiuose objektuose, o atvirkščiai – palaikau „individualus“.

Teisybės dėlei reikia pasakyti, kad čia pat matyti ir franšizės tinklų pliusai. Sakykim, jei aš matau „McDonald‘s“ restoraną, žinau, kad kur bebūčiau, ten gausiu atitinkamos kokybės maistą ir nemokamą „Wi-Fi“. Be to, man patinka „Starbucks“ tinklas. Jei būdamas Amerikoje, noriu geros kavos, žinau, kur jos tikrai gausiu.“

Ką dar galima būtų pakviesti į Lietuvą

A. Zuokas ir toliau domisi galimybėmis franšizės pagrindais į Lietuvą atvesti naujų prekės ženklų. Jam būtų įdomu parsikviesti į Lietuvą japonų brand‘ą „Muji“. „Tai labai gražaus dizaino nedidelės parduotuvės, prekiaujančios viskuo, pradedant kanceliarija ir baigiant nedideliais baldais ir netgi drabužiais. Labai įvairiais, praktiškais, gražiais ir tokiais, sakyčiau, gero dizaino dalykais“, – aiškina verslininkas. Beje, jis jau yra kvietęs japonus į Lietuvą, bet tuomet „Muji“ buvo tik pradėjusi plėtrą Europoje ir kol kas sustojo Lenkijoje. Galbūt kažkada ateis ir pas mus.

„Kažkada kviečiau ir „Starbucks“. Tačiau dabar tai nebeaktualu, nes Lietuvoje šiai dienai turime nemažai įdomių vietinių kavos tinklų, panašių į populiariausią pasaulyje kavos pardavėją . Gali būti, kad „Starbucks“ jau pavėlavo ateiti į Lietuvą. Pigiau ir paprasčiau būtų įsigyti jau čia veikiantį tinklą“, – mano A. Zuokas.

„Potencialo naujiems greitojo maisto restoranams iš Vakarų Lietuvoje nematyčiau. Yra „McDonald‘s“, yra „KFC“ – nelabai išplėtotas, nors pavalgymui tikrai geras tinklas. „Pizza Hut“ vertės nematau, nes Lietuvoje veikia nemažai stiprių vietinių picerijų tinklų. Kas dar? Yra labai gražių franšizių Viduržemio jūros šalyse – Italijoje, Ispanijoje. Tokių jų vietinių tinkliukų, kur, pavyzdžiui, siūlomas didžiulis kumpių pasirinkimas, iš kurių čia pat tau paruošia sumuštinį. O kur dar sūriai...

Dar atkreipčiau dėmesį į „Eataly“. Tai labai kokybiškas prekybos tinklas iš Italijos, jau žinomas ir pasaulyje. Teko būti keliuose „Eataly“ centruose – tai puikus italų virtuvės, maisto ir kultūros ambasadorius, savotiška Italijos sala užsienyje. Ta proga net buvo kilę minčių apie ką nors panašaus, tik iš Lietuvos. Juk turime tikrai gerų mėsos, pieno, sūrio, kitų maisto produktų. Kodėl gi negalėtų svetur atsirasti ir lietuviškos salos? Pradžioje bent jau kaimyninėse valstybėse. Jei palyginsime, kiek išleidžiama pinigų parodoms, toks pastoviai veikiantis Lietuvos propagavimo būdas būtų kur kas veiksmingesnis. Sudėliojus koncepciją tai galėtų būti labai geras eksporto galutiniam vartotojui variklis. Čia „Eataly“ modelis, mano manymu, būtų idealus.“

FranchiseINFO.lt