Franšizė per amžius: trumpa istorija
Kaip teigia autoritetingas „Merriam-Webster“ žodynas, franšizės esmė trumpai gali būti apibūdinta kaip „teisė ar licencija, suteikta asmeniui ar grupei platinti kompanijos prekes ar paslaugas tam tikroje apibrėžtoje teritorijoje“.
Jei į šią definiciją žiūrėsime kiek plačiau, pavyzdžiui, kaip į teisę tam tikroje teritorijoje rinkti mokesčius ar leisti įstatymus, suprasime, kad franšizės istorija prasidėjo kur kas anksčiau nei XX amžiaus pradžioje. Juk jau ir anksčiau egzistavo trys dalykai, stumiantys franšizės vystymąsi į priekį: siekis plėstis ir kontroliuoti, žmogiškojo ir finansinio kapitalo trūkumas, būtinybė įveikti didelius atstumus.
Viduramžiai ir iki jų
Anot istorikų, pirmaisiais franšizės davėjais buvo viduramžių karaliai, teismai ir feodalai. Jau tuomet Anglijoje ir kitose Europos šalyse valdovai atskiriems įgaliotiems asmenims suteikdavo teisę tam tikroje teritorijoje prižiūrėti viešąją tvarką, leisti įstatymus ir rinkti mokesčius, kurių dalis atitekdavo ir patiems valdovams. Labai panašu į dabartines franšizes, tiesa? Teisę įgijusieji, arba, vadinkime, franšizės gavėjai, savo ruožtu, turėjo teikti tam tikras paslaugas tokios franšizės davėjui, pavyzdžiui, eiti į karą.
Michaelo H. Seido teigimu, „jei naudotume dabartinę franšizavimo terminologiją, anglų liaudies baladėse apie Robiną Hudą minimą karalių Ričardą galėtume vadinti franšizės davėju, princą Džoną – master franšizės turėtoju, o Lokslių šeimą – franšizės gavėjais“. Juk anglų kalboje žodis „enfranchise“ reiškė „galių suteikimą tiems, kurie neturi teisių“. Tiesa, tokia praktika buvo nutraukta 1562 m. vykusiame Tridento susirinkime, tačiau jau XVII amžiuje Anglijoje teiktos teisės rengti turgus, muges, valdyti tiltus ar medžioti valdovo žemėje. Tai tęsėsi iki XIX amžiaus vidurio, kuomet franšizės, jau panašios į šiuolaikines, atsirado JAV.
Beje, kai kurie istorijos tyrinėtojai franšizės užuomazgų randa dar Senovės Romoje ar net anksčiau. Juk ir tuomet buvo poreikis kontroliuoti nutolusias teritorijas, o techninių galimybių susisiekti su jomis nebuvo. Lloydas Tarbuttonas savo knygoje „Franchising: The How-to Book“ teigia, kad pirmoji verslo formato franšizė, tiksliau jos pagrindu sukurtas prekybinis tinklas, dar 200 m. pr. Kr. gyvavo Kinijoje. Taip su keletu prekybos taškų dirbo kinų verslininkas Lo Kass.
Kolonijinė era
Didelio atstumo problema tapo itin aktuali geografinių atradimų epochoje, juk naujai atrastos žemės, visų pirma, Afrikoje ir Azijoje, buvo per tūkstančius kilometrų nuo metropolijos. Tad to meto Anglijos ir kitų Europos šalių valdovai plėtimuisi ir kontrolei vėl pasinaudojo artimu franšizei modeliu. Karūnos „apsaugą“ ir galimybę rinkti mokesčius ar leisti įstatymus jie pasiūlė drąsiems avantiūristams, surizikavusiems naujai atrastose žemėse įkurti prekybines kolonijas.
Štai 1602 m. Olandų Respublika franšizės pagrindu įkūrė Olandų Rytų Indijos bendrovę prekybai tarp Gerosios Vilties kyšulio ir Magelano sąsiaurio. 1619 m. bendrovė atidarė savo skyrių Džakartoje, o 1641 m. įgijo prekybos su Japonija monopolį. Ši įmonė laikoma pirmąja tarptautine bendrove, be to, ji pirmoji pasaulyje išleido savo akcijų emisiją. 1607 m. (kitais duomenimis, 1606 m.) Anglijos karalius Jokūbas I, remdamasis panašiais į franšizę principais, suteikė leidimą „London company“ įkurti pirmąją Šiaurės Amerikoje Anglijai priklausančią Virdžinijos koloniją.
Pirmosios komercinės
Tačiau franšizės, daug kuo panašios į dabartines, ėmė rastis tik XVIII amžiuje. Tuometinėje Anglijoje ėmė plisti „susijusių namų“ (angl. tied house) partnerystė, kurią naudojo vietiniai alaus gamintojai. Kaip teigia įvairūs šaltiniai, leidimas laikyti aludę (taverną) buvo labai brangus, tad aludariai jų šeimininkams ėmė siūlyti finansinę pagalbą mainais į pažadą prekiauti tik šio aludario alumi ir eliu. Į kasdienį aludės darbą gamintojai nesikišo. Kiti šaltiniai teigia, kad aludariai pažadą prekiauti tik jų alumi išgaudavo padėję aludėms įveikti užgriuvusius finansinius sunkumus. Sistema buvo tiek sėkminga, kad Didžiojoje Britanijoje ji tebegyvuoja ir šiandien išplito į JAV bei Kanadą. Vokietijoje aludariai „sužaidė“ kiek kitaip. 1840-aisiais vienas iš vietinių alaus gamintojų ėmė už pinigus siūlyti teisę prekiauti savo alumi. Aludės savininkas už tai įsipareigodavo pavadinti savo įstaigą aludario prekiniu vardu. Įdomu, kad „brand‘as“ „Spaten“ gyvuoja ir iki šiol, o maitinimo įstaigų tinklai savo plėtimuisi dabar itin dažnai naudoja franšizę.
Pirmieji tinklai
Nuo „susijusių“ aludžių iki pirmojo restoranų tinklo JAV praėjo ne tiek ir daug laiko. Pirmąją „tinklinę“ viešojo maitinimo įstaigą į JAV atvykęs anglas Frederickas H. Harvey‘us atidarė 1852 m. Tiesa, tinklas sparčiau plėstis ėmė tik nuo 1876 m., kai F. H. Harvey‘us pradėjo atidarinėti restoranus šalia geležinkelio linijos „Atchison-Santa Fe“ . Keliaujantiems traukiniu patiko galimybė stotelėse užkąsti, tad 1887 m. „Harvey House“ maitinimo įstaigos jau buvo kas šimtą mylių palei šį geležinkelį. Tinklo restoranai neveikė pagal franšizę, bet F. H. Harvey‘us savo restoranus valdė pasitelkdamas ir tuos metodus, kurie dabar įprasti franšizėms maitinimo sektoriuje.
Tolimi atstumai ir didelės transportavimo kainos į franšizę privertė atsigręžti garsiausią vaisvandenių gamintoją „Coca-Cola“. 1901 m. „Coca-Cola“ pardavė pirmą franšizę bendrovei „Georgia Coca-Cola Bottling Company“. Pirkėjui „Coca-Cola“ tiekė gėrimo koncentratą, iš kurio jis pats jau galėjo vietoje gaminti įprastą „Coca-Cola“ ir platinti apibrėžtoje teritorijoje.
Pirmoji ne maisto
Vis dėlto pirmosios modernios verslo franšizės laurai priklauso su maitinimu nesusijusio verslo atstovams – bendrovei „I.M. Singer& Company“ (nuo 1963 m. – „The Singer Company“). Būtent šios įmonės įkūrėjas Isaacas M. Singeris 1839 m. išrado pirmą praktišką ir plačiai naudojamą siuvimo mašiną. Suorganizavusi masinę tokių siuvimo mašinų gamybą bei pasiūliusi patrauklias jos įsigijimo kainas, bendrovė susidūrė su realizavimo ir parduotos įrangos priežiūros bei remonto visoje JAV teritorijoje problema. Tad nuo 1851 m. „I.M. Singer & Company“ su prekės platintojais (distributoriais) pradėjo sudarinėti franšizės sutartis, pagal kurias šie gaudavo išskirtines teises pardavinėti ir remontuoti „Singer“ siuvimo mašinas, taip pat teises mokyti jomis naudotis geografiškai apibrėžtame regione. Visgi platintojams buvo pasiūlytos pernelyg didelės nuolaidos. Nors siuvimo mašinų prekyba klestėjo, tačiau didžioji pajamų dalis „nusėsdavo“ platintojų kišenėse. „Singer“ pabandė iš naujo perparduoti prekybos teises, tačiau ir šis eksperimentas žlugo.
Įdomu, kad kai kurie šaltiniai ginčija „Singer“ pirmenybę ir pirmąja tikra verslo franšize, turinčia daugumą dabar franšizėms būdingų elementų, laiko „The Harper Method“ inovatyvius plaukų priežiūros salonus. Viena garsiausių moterų verslininkių JAV Martha M. Harper pirmąjį savo vardo saloną įkūrė 1888 m., o pirmoji franšizė buvo parduota 1891 m. Ilgainiui „The Harper Method“ tinklas išaugo net iki 500 salonų, o tarp klientų galima buvo sutikti JAV prezidentą Woodrową Wilsoną ir pirmąją JAV damą Jacqueline Kennedy. Deja, 1972 m. paskutinį tinklo saloną įsigijo konkurentai ir prekinis ženklas „The Harper Method“ išnyko.
Tačiau net jei sutiksime, kad pirmosios modernios verslo franšizės laurai priklauso „Singer“, vis tiek turime pripažinti, kad M. M. Harper buvo pirmoji moteris verslininkė, pradėjusi plėsti verslą naudodama franšizę, be to, ji rūpinosi ir viso salonų tinklo reklama, draudimu bei darbuotojų motyvavimu.
Paskui automobilį
Itin stiprų postūmį franšizių vystymuisi suteikė veržliai besivystanti autopramonė. Vis nauji automobiliai išriedėdavo pro gamyklų vartus, vis daugiau dėmesio reikėjo skirti ne tik pardavimams, bet ir jų aptarnavimui bei remontui. Todėl dėsninga, kad 1898 m. „General Motors“ (toliau – GM) ponui Williamui E. Metzgeriui iš Detroito pardavė pirmąją oficialaus prekybos atstovo franšizę. Franšizės pirkėjas įsipareigojo, vadovaudamasis GM reikalavimais, įsigyti tinkamą žemę ir joje pastatyti atstovybės pastatus, o GM privalėjo parduoti savo prekybos atstovui automobilius su nuolaida. Įdomu, kad pirmoji franšizė automobilių gamybos ir prekybos industrijoje pardavinėjo elektromobilius „Waverly“. „Ford Motor Company“ pirmąją savo atstovavimo franšizę pardavė 1903 m.
Paskui automobilių gamintojus suskubo ir kiti verslai. Juk ratuočiams reikia tepalų ir benzino. Be to, tais laikais automobiliai kainavo daug, natūralu, kad atsirado poreikis automobilį išsinuomoti. Pirmąją franšizę automobilių nuomos bendrovė „Hertz“ pardavė dar 1925 m. Daugėjant transporto keliuose, degalinių tinklus ėmė megzti naftos bendrovės. Tam jos neretai naudojo franšizę, kuomet smulkiems vietos verslininkams perduodavo valdyti vieną ar kitą degalinę. Kai kurios, pavyzdžiui, „Chevron“, tokią praktiką tęsia ir dabar. Beje, ir Lietuvoje veikiantis „Circle K“ degalinių tinklas turi pagal franšizę veikiančių padalinių.
Arčiau prie automobilių ir kelių patraukė ir maitinimo verslas. Po pirmojo pasaulinio karo užgimė restoranas, kuriame užsakyti maisto buvo galima neišlipant iš mašinos (angl. drive in). Roy‘us Allenas nusipirko panašaus į girą nealkoholinio gėrimo (angl. root beer) receptą ir kartu su Franku Wrightu įkūrė restoraną „A&W RootBeer“. 1924 m., norėdamas pritraukti kapitalo, R. Allenas pradėjo pardavinėti „A&W RootBeer“ franšizę. Restorano padavėjai (dažniausiai moksleiviai ar studentai) atnešdavo maistą ant padėklo tiesiai į mašiną, o dar vėliau klientus ėmė aptarnauti padavėjos ant riedučių. Per vėlesnius tris dešimtmečius franšizavimas tapo vis labiau įprastas – daug legendinių restoranų tinklų ėmė siūlyti savo franšizes. Štai ir mums puikiai žinomas „KFC“ startavo 1930 m., „Dunkin Donuts“ – 1950 m., „Burger King“ – 1954 m. Dar po metų gimė garsiausia pasaulyje „McDonald’s“ franšizė, laikoma franšizės, kaip verslo modelio (kai franšizės pirkėjui perduodama visa verslo vykdymo sistema), pradininke.
Aukso amžius atėjo
Ištobulintas franšizės modelis, taip pat 1946 m. priimtas „Prekinių ženklų aktas“, geriau žinomas kaip „Lanhamo aktas“, suteikęs prekiniams ženklams geresnę teisinę apsaugą, tapo itin geru katalizatoriumi franšizių kūrimosi spurtui. Dar 1950 m. mažiau kaip 100 kompanijų naudojo franšizę, o 1960 m. tokių jau buvo 900. Visos jos bendrai turėjo apie 200 000 padalinių, veikiančių pagal franšizę. Franšizių sprogimą paskatino ir 1956 m. JAV prezidento D. Eisenhowerio pasirašytas sprendimas tiesti greitkelių, jungiančių atskiras JAV valstijas, sistemą. Amerikiečiams pradėjus daugiau keliauti, franšizės kaip grybai po lietaus ėmė dygti maitinimo bei apgyvendinimo paslaugų sektoriuose. Septintojo dešimtmečio pabaigoje „McDonald’s“, „Holiday Inn“ ir „KFC“ jau buvo pardavę arti tūkstančio ir net daugiau savo verslo kopijų. 1960 m. buvo įkurta Tarptautinė franšizių asociacija (angl. International Franchise Association), o 1967 m. pirmoji „McDonald‘s“ franšizė pradėjo veikti ne namų rinkoje, o Kanadoje.
1970 m. bendros metinės franšizių pajamos vien tik JAV sudarė daugiau kaip 95 mlrd. JAV dolerių. Tais pačiais metais Kalifornijos valstija priėmė pirmąjį Amerikoje teisės aktą, reguliavusį franšizių pardavimą – „Kalifornijos franšizių investicijų įstatymą“ (angl. California Franchise Investment Law), o 1973 m. franšizuojamų verslų skaičius JAV pasiekė 374 000.
Franšizės dabar
Šiuo metu franšizės daro didžiulę įtaką JAV ekonomikai. 2016 m. veikiančios 732 842 verslo modelio franšizės buvo sukūrusios 7,6 mln. darbo vietų ir sugeneravo 674 mlrd. JAV dolerių pajamų ir tai sudarė 2,5 proc. JAV BVP. Tarptautinės franšizių asociacijos duomenimis, visame pasaulyje franšizių pajamos siekė net 2 trln. JAV dolerių.
Šiuo metu populiariausios Amerikoje – greito maisto franšizės, kurias noriai perka ir užsienio šalių verslininkai. Štai „McDonald‘s“ 118 pasaulio šalių turi netgi daugiau restoranų nei JAV, ekspansiją į užsienį tęsia ir kitos franšizės iš JAV – „Subway“, „Pizza Hut“, „KFC“, „Burger King“ ir kitos.
Siūlomų franšizių asortimentas šiandien kaip niekad platus. Savo verslo klonus siūlo įmonės, besidarbuojančios daugiau nei trijuose šimtuose įvairių veiklos sričių: nuo viešojo maitinimo, apgyvendinimo, sveikatinimo, mokymo iki automobilių priežiūros, buhalterijos, IT paslaugų, pramogų, konsultacijų bei paslaugų namams.
O kaipgi pas mus?
Franšizės istoriją Lietuvoje prasidėjo tik nuo nepriklausomybės atkūrimo. Tarpukariu apie tokią tuomet egzotišką verslo formą retas kuris buvo girdėjęs. Be to, dėl itin mažos rinkos, prastai išvystyto verslo poreikio plėstis franšizavimo būdu tiesiog nebuvo. Tad apie pirmąsias franšizes Lietuvoje galime kalbėti tik nuo devyniasdešimtųjų XX amžiaus metų. Bet apie tai FranchiseINFO.lt jau rašė anksčiau.
FRANCHISEinfo.lt
visi straipsniai
Prieš metus nagrinėjome, kaip efektyviai tarptautinės franšizės veikė Lietuvoje 2016 m. Metas apžvelgti, kaipgi situacija pasikeitė per 2017-uosius.
Savo efektyvumu, verslo koncepcijos išbaigtumu, mažesne rizika ir kitais pliusais franšizės masina norinčius verslauti. Bet ar tokiose įmonėse svajoja dirbti besidairantys darbo?
Ar Lietuvoje veikiančios tarptautinės franšizės yra efektyvios? Kaip tai atspindi metinės franšizių apyvartos ir vidutinio darbuotojų skaičiaus rodikliai?
Gyvenate mažame miestelyje? Galvojate, kad franšizės gali atsipirkti tik megapoliuose? Norime jus nudžiuginti – net ir mažuose miesteliuose galite sėkmingai plėtoti verslą pagal franšizę.
Prieš perkant ar ruošiantis pardavinėti franšizę, verta panagrinėti, kas gali pakišti koją sėkmingai franšizės veiklai.
skaitomiausi
Aplinka, kurioje bus plėtojama verslo veikla, turėtų būti vertinama ne tik pagal vidinius franšizės davėjo verslo veiksnius, bet ir sektoriaus bei rinkos.
Nauju vardu perkrikštytas kavinių tinklas „Caffeine Roasters“ (buvęs „Coffee Inn“) ketina pradėti naują etapą – intensyvins plėtrą, užsienyje parduodamas franšizes.
Žinomas politikas, buvęs Vilniaus meras, sėkmingas verslininkas. Tokiam Artūro Zuoko pristatymui trūksta dar vienos detalės. Mat jis dar ir franšizės gavėjas.
Tarp užsienietiškas franšizes įsigijusių Lietuvos įmonių – ir verslo milžinai, ir nykštukai.
Franšizės sėkmė daugiausia priklauso nuo glaudaus franšizės davėjo ir gavėjo bendradarbiavimo, kuris pradedamas franšizės pirkimu–pardavimu.